BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Spalis, 2008

Star Wars Obsession’as

2008-10-23

amazon.com visada turi gero briedo. Šito man irgi reikia, nes visa ryta gali išlakyt stiprios kavos šilumą.
Dark side of coffee :D

šičia.

Rodyk draugams

Obssesion’ai :: Gadget’ai

2008-10-22
Labai mėgstu viską kas su batarkėm, akumuliatoriais arba kitaip varomi elektros srove arba turi aliuzijų i Star Wars ar kokį kitą panašaus turinio gerį. Nesvarbu kas, svarbu su idėja.
Tai ta proga įtrauksiu čia kategoriją Daikčiukai, kad kai kam būtų lengviau nustebinti mane artėjančių švenčių proga.

Na ir nepaisant to, kad aš nevairuoju jau daugiau nei metus, bet labai pamėgau šitą:

Labai puiki priemonė komunikuoti su vairuotojais kurie arba jus džiugina arba annojina savo buvimu už jūsų.
Įgyt galite šičia.

Rodyk draugams

Airiai ir Kiaulės

2008-10-22
Turint galvoje, kad mano dabar reziduojama šalis yra viena iš labiausiai rural senajame kontinente, tai visai smagu būna kartais pasidomėti sanaisiais vietiniais papročiais, kurie, beabėjo, Dubline nėra perdaug gajūs, tačiau kokiam šudkaimyje visdar pakankamai trendy.

Vakar atradau vieną naują mėgiamiausią. Vis dar populiaru manyti, kad kontaktas su kiaule išgydo nuo nelabai rimtų sveikatos sutrikimų. Sklinda kalbos, kad kai kur šis kontaktas yra ytin intymus. norint tikrai pasveikti.. (nestebina, kai kalbame apie rural Airijos pusę, tiesa sakant..).

Dar kiaulės buvo traktuojamos kaip būdas bulves paversti pinigais. Na, čia elementaru, šeri šeri šeri gyvulį bulvėm, kurios auga už namo ir poto parduodi. Štai va toks konvertavimas.

Ir paskutinis faktas apie kiaules - Airiai jas laikydavo namie. Kurnors livingroom'o kampe svaidydavosi kiaulelė, miegui ruošdavosi ramiai sau.  Airių kilmės rašytojas Flann O'Brien aprašė atvejį, kuomet valstybės inspektorius liepęs šeimai iškeldinti kiaulę iš trobos ir pastatyti jai pašiūrę, po kelių savaičių rado pašiūrę pastatytą, tačiau kiaulė vistiek gyveno troboje, spėkite kur buvo visa šeima…

Na, o save ne rural area laikančiam Dubline labiau nei populiaru kiekvienam ofise turėt bent vieną piggy bank'ą . Kas mano asmeniniu įsitikinimu yra visai ql.

Beje, gal visiem reikėtų įsigyti po vieną šiais nepalankaus ekonominio klimato laikais?

Aš rinkčiausi šitą ;) nes + pritraukia :D

Rodyk draugams

Would you marry me Cat 5 or USB way ?

2008-10-18

Kartais šeštadienio rytais labai mielai pabrowsinu Vera Wang sukneles ir t.t. Kaip normali boba, nepaisant potencialos senmergystės grėsmės, nes nesinaudoju patarimais visokiais. Tačiau niekas širdelės taip nesudrebino kaip šiti wedding rings’ai:

I would go for USB …

Daugiau geek’iškų daikčiukų šičia.

Rodyk draugams

Good start!

2008-10-13

Šios dienos made my day’jus tai va ką tik įvykes fluxovas performancas.
Radio groja Beck - Looser, o visas mano mielosios kompanijos sales skyrius sukišę veidelius į notebookus linksi ir niuniuoja choru:
I’m a looser baby, so why don’t you kill me…

Right so ;) Sales people turi gera nuomone apie save bent jau :D

Rodyk draugams

COFFEE IN YOUR CORNFLAKES

2008-10-12
Pentadienį teko sudalyvauti Trinity College profesoriaus Ian Robertson lekcijoje apie užmaršumą, išsiblaškymą ir neatidumą. Kodėl kartais vistik dribsnius užpilame kava, o ne pienu? Kodėl neatsimename kaip vienur ar kitur atsidūreme? Išeiname iš namų su šlepetėmis ir t.t.

Atsakymas į visus klausimus - automatizmas, atsiradęs rutinos ir gyvenimo džiaugsmo praradimo pasekoje.

Nepaisant to, kad tarp mūsų ausų įtaisytas vienas sudėtingiausių mechanizmų visame pasaulyje,  normalus statistinis žmogus pakeliui į darbą nesidairo į šalis, kiek ir kokių pastatų aplink, nežiūri į žmones, negalėtų netgi pasakyti kokios spalvos bendradarbių akys. Didžioji dalis mūsų elgesio kompleksijos - įpročiai. Tarytum soft’as kurį patys sau įdiegiame palaipsniui. Atrodo žiūrime tačiau nematome, nes nekreipiame dėmesio. Reziumuojant, valdome tik nedidelę dalį savo poelgių, o visa kita paliekame smegenyse jau įsirėžusių elgesio grandinių kontroliai. Tai gi virstame robotais.

Kaip to išvengti?

Ian Robertson labai gražiai pabaigė lekciją sakiniu “from time to time just try not only to look at the object, but also to see, and not only to listen, wile different thoughts are running throught your mind, but also to hear. Be in a moment and place where you are. And you’ll be surprised about all that beauty around you.”



Rodyk draugams

Apie Supratimą, Tyla ir Melancholiją

2008-10-03
Dažnai girdžiu – “kodėl tu dramatizuoji tokius nereikšmingus dalykus?”.
Tačiau tai neatima dramatizmo iš mano gyvenimo. Tik pagalvoju: kodėl
mes vis mažiau vieni kitus suprantame?

Ar tikrai vis mažiau? Ar taip buvo visada?

Koduojame savo mintis žodžiais. Kalbame ta pačia kalba, vartojame tuos
pačius žodžius. Bet žodžiai abipusiam supratimui dažnai yra per
abstraktūs. Juk reikšmės dažniausiai nebūna vien iš, tarkim,
šiuolaikinio lietuvių kalbos (ar bet kokios kitos kalbos) žodyno.
Kiekvieno elementariausio žodžio prasmė individui dar gi susiformuoja
atsižvelgiant į gyvenimišką patirtį, įsitikinimus, intelektą, jautrumą
ir begales kitų faktorių. Ar būtent šioje vietoje neiškyla grėsmė, jog
skirtingose sferose dirbantys ir skirtingu būdu gyvenantys žmonės,
turintys skirtingas vertybių skales, net ir kalbantys ta pačia kalba
tiesiog negali vienas kito suprasti?

Imkim elementariausią žodį “šeima”. Kokias asociasijas kelia šis žodis?
Šiluma, namai, jaukumas, meilė ir t.t. Tačiau jei tavo šeima tave
išvarė iš namų? Liūdesys, neapykanta, ilgesys? Jei esi iš tų kuriems
pirmoje prioritetų sąrašo vietoje karjera – žodis nekels jokių emcijų
ar susidomėjimo? Visų trijų aukščiau išvardintų situacijų herojai
niekaip nesupras vienas kito “šeimos” kontekste. Bet galbūt puikiai
pasikalbės apie Ispanijos geografiją?

Ar yra pasaulyje nors vienas žmogus, kuris suprastų tave taip kaip tu
pats/pati save supranti? Atsakymas – tikriausiai nėra. Tam, kad
suprasti žmogų, tiek kalbėjimus, tiek poelgius, privalu žinoti ne tik
pasėkmes (kalbejimo ar poelgio rezultatus), bet ir priežąstis
paskatinusias vieną ar kitą poelgį. Savas priežąstis mes dažniausiai
linkę nuslėpti, o svetimų – neieškoti. Juk ištikrųjų nežinome ką kiti
jaučia, o juolab kodėl. Galime tik nuspėti, iš to ką žinome.

Tačiau jei imi ieškoti priežąsčių žmonėms pateisinti, elementarių
psichologinių niuansų, dažnai gali nustebti, jog visai be reikalo
kaltinai vieną at kitą žmogų, net gi atsiranda mažytė vilties
kibirkštėlė suprasti ir pateisinti.
Taip. Čia galime savęs paklausti, ar visada reikia pateisinti? Turbūt ne visada.

Visi turime nesuskaičiuojamą galybę išorinių ir vidinų priežąsčių
vieniems ar kitiems poelgiams Tad jei kieno poelgis mums nepatinka, tai
tik rodo, jog mes nežinome to asmens “išorinių ir vidinių priežasčių”.

Ir kuo mažiau to ieškome. (Man nerūpi kodėl taip pasielgei, aš tiesiog
nebenoriu nieko apie tave žinot niekada daugiau), tuo vienišesni ir
labiau nesuprasti liekame, nes aplink nebelieka žmonių. Ar tai nėra
pagrindinė moderniosios melancholijos esencijos sudedamoji dalis?

Tyla? Tyla nebūtinai yra nesugebėjimo kalbėti įtakotas rezultatas.
Kartais tyla vertingesnė. “Kartais būna, kad tu tyli ir jautiesi
nejaukiai. Kartais būna, kad tu tyli, o tyla reiškia meilę ir pagarbą.
Kartais būna, kad žmogus tyli ir jautiesi kvailai. Kartais būna, kad
žmogus tyli, o ta tyla yra kažkuo turtinga.” (Justinas Beinorius).
Personaly man tyla jauki tik tuomet, kai žmogų tikrai suprantu, bet
tyliu ir tuomet kai neturiu ką pasakyti arba visiškai nesidomiu tuo/ ta
su kuriuo tyla dalinuosi.

Dar yra tie, kurių tiesiog nesinori suprasti ir su kuriais nesinori
tylėti. Neretai žmonės kuriuos laikai arti širdies pereina į ką tik
paminėtų aibę. Panašiom tendencijom gyvenime tylos atsiranda vis
daugiau. Daugiau vietos melancholijai.

O ar pastebėjei, kad kuo didesnis tavo miestas, tuo daugiau tavy tylos ir melancholijos, bei mažiau tų kuriuos nori suprasti?

Rodyk draugams