BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Gruodis, 2008

Karštas vynas iš plastikinių puodelių ir dainiojančios Kalėdų eglės

2008-12-18

Gruodis sukelia cinizmo epidemiją tam tikrai žmonijos rūšiai, nepaisant
pozityvumo, nes visą motyvaciją gyvent užgožia kalėdinių dekoracijų,
kurios, kažkuria ten Dievo malonės tvarka, išbarstomos visur lapkričio
pradžioje, tviskėjimas, blizgėjimas ir skambėjimas.

Šiemet [be Dievo tvarkų, po ekonominės situacijos įtaka] įvairiausių
uber žaislų vaikams, be kurių jie negalės tęsti apgailėtinos
egzistencijos niekaip, bei gi bus visuotinai pažeminti mokymo
įstaigose, reklamos per TV prasidėjo anksčiau. Jau paskutinę spalio
savaitę išblyškę vaikigaliai varvančiom seilėm spoksojo išsižioję į
naują nesamonę iš sadizmo genijų, dar žinomų kaip žaislų gamintojai.
Taip, tai buvo spalį. Du mėnesiai iki konsumerizmo apogėjaus.

Ir dar milijonai lempučių girlendų gatvėse, vitrinose, ant pastatų,
namų, šunų būdų ir t.t. Mano reziduojamos šalies vyriausybė berods
gerokai sukonfliktavo su sąmonės likučiais ir nusprendė, kad geriausias
būdas nugalėti recesiją ir gražinti konsumerius, ten kur jie turi būti
(Henry arba Graffton gatvėje, besibūriuojantys eilėje prie bankomato
arba vienoje iš begalės uber parduotuvių, atliekant svarbų veiksmą -
pildant savo kalėdinę DVD ir megstinių su briedžiais kolekciją ) yra
apšviesti visą šalį, ne mažiau kaip dviem mėnesiams, mirguliuojančiais
žiburėliais, tarsi gyventumėm kokioj Laplandijoj.

Prekybininkai Tave
laiko idijotu. Suknisti žiburėliai apsvaigins Tavo išvargintą
aritmetikos su neigiamais rezultatais galvą, pamirši, kad nebeturi iš
ko atsiskaitinėti su bankais ir kitais kreditoriais, bei skuosi tarsi
akis išdegęs į artimiausią prekybcentrį įgyti tos flanelinės pižamos su
briedžio Rudolfo atvaizdu, apie kurią visada svajojai. Dar blogiau: du
už vieno kainą, trys už dviejų kainą, septyni už penkų kainą. Pirk
dešimt komplektų, nes dešimt- laimingas skaičius. O kaip dėl kalėdinio
dubenėlio Tavo katei ? Neturi katės? Pirk dubenėlį ir gauk Zoo
parduotuvės nuolaidų kuponą Meino Meškėnui įsigyti.

Kalėdų eglutės formos trąšos Tavo kaktusams.

Na o šiemet tuštybės oskaras atitenka aikštingai mergaitei B2B 
parduotuvėje besimatuojančiai triženklės sumos vertės suknelę bei
rėžiančiai pasipiktinimą savo suvargusiai mamai: “tu dar ne viską
nupirkai iš mano kalėdinio sąrašo”. Vaikeli džiaukis, kad gimei ne man,
nes nusukčiau tavo sprandą bestebint suglumusioms pardavėjoms dabar
pat.

Toliau dar blogiau. Gatvėse ima šmežuoti iš pažiūros sveiko proto
žmonės, tačiau dėl kažkokių tamsiųjų jėgų jų smegenims padarytos įtakos
užsimaukšlinę raudonas kepures ant galvų. Šitaip papildo prabangių
prekinių ženklų paženklintų kostiumų tuštybę net visokie
verslininkėliai. Virusas plinta. Primena kokį banalų postapokaliptinį
filmą. Ant kiekvieno kampo po mažų mažiausiai vieną aukų rinkėją, kurio
smegenėles tiek suspaudė kalėdinė kepurė, kad šis/ši kažkodėl tikisi,
jog tavo širdis ištirps nuo anksčiau minėtų lempelių šviesos ir
šilumos, bei kažkokiam gatvės elfui be jokių skrupulų surašysi savo
banko detales ir sutiksi tiesioginiu debetu remti Gambijos kurčniabylių
mokyklą ateinančius 10  metų.

Toliau dar blogiau. Visos radio stotys, net ir Tavo mėgstamiausia, kaip
kokiu gripu, užsikrečia kalėdiniais konkursais, kalbėjimais,
pasakojimais ir spjaudo tokius pilkus kalėdinius skreplius kaip Chris
Rea “Driving home for christmas”.į eterį.   Atsiranda įvairiausių norėtojų
papasakoti kas jiems nutiko per Kalėdas prieš keliolika metų ir kaip
tai pakeitė jų gyvenimą. Telikas rodo “Vienas namuose” visas dalis po
tris kartus, visi kiti filmai būtinai bus širdį šildančios pasakos apie
tai kaip koks gyvulys [kad ir visiem žinoma puikioji Lesė] išgelbėja
Kalėdų festivalį arba koks nelaimėlis gimęs požeminėj perėjoj
praturtėja, išgarsėja ir sėkmingai veda, o visos pelenės sutinka savo
princus. Ir visada parodo “Prity woman”, bet šitam autorė pretenzijų
neturi. O Lietuvoje, kiek menu, tuo metu visada šnopuodavo finaliniai
realybės inkubatorių pasirodymai ir “Išsipildymo” akcijos.

Paskui prasideda kalėdinių vakarėlių nesuskaičiuojama galybė. Pats
pagrindinis ir daugiausiai įkvepiantis aišku “kalėdinis firmos balius”.
Neretai keli. Nes reikia susidauzhti viskio taurėm su distributoriais,
klientais ir tuo kolega, kurio vardo nežinai, bei aptaškyt kienonors
kostiumą kalėdiniu pudingu. O galų gale būtina vieną savo naktį metuose
paaukoti tavęs nedominantiem žmonėm su kuriais ginčijies dėl ataskaitų
ir sąskaitų ir slapta svajoji perrėžt gerklę popieriaus peiliu arba
sukišt į abi akis po savaržėlę kitomis dienomis, o tą vieną vakarą
šypsaisi ir diskutuoji apie kitas nesmones, šiukštu neliesdamas
darbinių temų, drebančiu balsu. Ne veltui, aišku. Už nemokamą alkoholį
ir visą tą įstabų vakarėlį. Poros mėnesių trukmės apkalbos apie
kiekvieną smulkmeną ką pasakei ir padariai įtrauktos į vakaro programą.

Ir tada po ilgo ilgo kelio laiku, grįsto erškėčiais, išaušta Jėzusėlio
gimtadienis, nors visi jau senai būna pamiršę šventės pretekstą, nes
niekas nesiblaivo nuo pirmo vakarėlio, kuris buvo mėnesio pradžioje ir
sutrinka ne tik motorika, bet ir laiko bei erdvės suvokimas. Mano
reziduojamoje šalyje, 25-oji Gruodžio yra viena iš dviejų blogiausių
dienų metuose, nes visi pub'ai uždaryti idant žmonės gertų šeimos rate,
taip suartėdami su šeimos nariais, bei gi galėdami pagaliau
pasipuikuoti naujomis mobiliojo ryšio telefonų melodijomis, bei kitais
niekam nereikalingais daiktais ir dalykais. Tiesa, išvakarėse, visada
gali sudalyvauti kokiam šėlsmingam vakarėlyje su žmonėmis, kuriuos
vadini savo draugais, jei pastarieji nepluša virtuvėje prie sekančios
dienos prašmatnių pietų ruošimo įžangos. Lietuvoje tais vakarais
traukdavom su tėvais į bažnyčias klausyti Piemenėlių Mišių ir grožėtis
barbių nameliais / playground'ais (betliejaus maketais, suprask), nors
nei vienas iš mūsų religija perdaug nesižavėjom, tiesiog norėjosi
sniego girgžedesio po kojomis, vaško kvapo, mano gimtojo miesto
katedros skliautų didybės ir kažkokio ramybe dvelkiančio
nekasdieniškumo, bei aguonų pieno įsivaizduojamo svaigumo. Šitų dalykų pasigendu tarp šių dienų dekoruotų plastmasinėm girlendom.

Kalėdos neteko stebūklamečio statuso nuo tada kai baigiau vidurinę ir
tai tik todėl, kad anksčiau ne ką tesuvokiau apie konsumerizmą ir
banalumą. Vienintelis čia dar likęs stebuklas šiai dienai - šitą
banalią apokalipsę vistik pavyksta išgyvent, įsikimbant į
stebuklingiausią kadanors gautą kalėdinį pasveikinimą: “Su šventėm,
pamišėle, linkiu kad tai nepasikartotų”.

O aš jums linkiu niekada nepriskirti savęs tai žmonių rūšiai, kurią
gruodžio mėnesį ištinka cinizmo maras ir tegul plastmasiniai blizgučiai
sukuria šventumo ir šventiškumo miglą, o nuolaidos parduotuvėse
nuspalvina išvargusias mintis.

Rodyk draugams