BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Birželis, 2009

There is no other end :: end is happening noW

2009-06-26

Rodyk draugams

The Book Seer

2009-06-25

The Book Seer

Rodyk draugams

Pono Dievo Reklamos Būdai

2009-06-25

Šitą gavau iš labai mielos mergaitės St. Stephens Green parke (Švento Stepono parkely (c) Kaulas).

Sakyk ką nori, aš manau, kad tai gražus, pigus ir sumanus reklamos būdas, turint galvoj, kad prieš tai pastebėjau Super Valu coca-colos sale’ą (skardinė apie eurą), bei dalintojų susilaikymas nuo žodinio Pono Dievo promoutinimo.

But than again .. viskas yra su****as marketingas

Rodyk draugams

Švieskampiai

2009-06-24

Aš dievinu žmones, kurie žiūri į viską iš švieskampio. Kolegės draugas kalba:

- Negaliu sulaukt, kada mane recesijos dėka išmes iš įgrysusio darbo, sava iniciatyva niekaip neprisiversiu susirasti kito.

Mes visi geriausiai veikiam kai kas prispaudžia uodegą? ;)

Taigi kartais tai kas atrodo blogai, išties yra tik postūmis į daug geriau.

Puikus projektas pailiustruojantis tai:

Šičia.

Rodyk draugams

Baby Philip

2009-06-24

Welcome to the world, baby Philip. It’s a nice place, you will like it :)

Jelizaveta’s babe :)

Rodyk draugams

Mūzos užmigo po raganų šluotom

2009-06-23

On the dark and gloomy side, prieš dvi dienas supratau, kad idėjos nebesirealizuoja ir nesimaterializuoja bei nebeišsireiškia pinigine išraiška į sąskaitas. Galvoj labai daug minčių ir visos juda nesinchroniškai atsimušdamos į kaukolės perimetrą bei sukeldamos sąmyšį ir kartais net fizinį skausmą. Nekeičiant būdo ir prigimties, naujuoju suvokimu iškart pasiskundžiau net dviems žmonėms. Vienas išvadino tingine, o kitas patarė nedaryt nieko ir pamėgint už pusmečio, jei dar jausiu poreikį. Be abėjo, mano užgautas ego mėgino įrodyt, kad anaiptol aš netingiu. Mėginau iš krūvos lapų vistik sukurpt kokį niekinį man pačiai neįdomų straipsnį, tiems kurie spausdina už grašius, tačiau vakar apie vidurdienį visa lapų krūva ir pdf’ai keliavo tiesiai į materialią ir virtualią šiukšledėžes, o post-it lapeliai su idėjom ir stick-notes nuo mac’o ekrano iš paskos.

“Jei išmėtysi file’us belekaip, save’indama kur papuolė ir nesilaikydama jokios sistemos, tai nieko iš to nesigaus, tas pats su mintim, Alma, susitvarkyk” - sako vienas puikusis.

Vertėtų.

On the bright side, tebeturiu savo pabodusį day job (viskas yra su****as marketingas), kuris kaip ir yra mano pagrindinis incoming’o šaltinis ir krūvą gerų knygų įvairiausiais formatais, bei poreikį mokytis ir vieno kolegos užsuktą projektą, prie kurio tuoj tuoj mane prijungs (tarsi kokį usb gadget’ą), bei dienos ir naktys užsipildys ta veikla kuria ir turėčiau užsiimti pasak mano bakalauro diplomo.  Jei allmighty nuobodulys neapims greičiau. O kolkas ..  džiugumas, kad dearest grįžta penktadienio paryčiais iš už kitapus pelkės ir to paties penktadienio vidurnaktį aš pati išsibeldžiu atostogų. Naujas trendas - per mėnesį matytis tik keletą valandų. Moderniojo pasaulio standartas: idealūs santykiai = (ji + jis + skype) / atstumas - fizinis kontaktas * laikas.

Neverkšlenk, LetMeFly, viskas su tavim ok.

ahh .. man tikrai reikia atostogų, saulės ir tų žmonių su kuriais dabar bendrauju mostly tik spoksodama į screen’ą.

O žemiau labai graži iniciatyva kelti ūpą:

šičia

Ir dar apie dead line’us:

Rodyk draugams

Būti savimi

2009-06-19

Douglas Coupland rašė, kad visi sulaukia tam tikro amžiaus, kai nori pasprukti iš savo gyvenimo, nepaisant to kaip atrodo iš išorės ar kuo apsimeta. Žmonės tiesiog nebenori daugiau būti tuo kuo yra. Jie nori sustabdyt būties traukinį ir, pasiuntę velniop visus ir viską, išlipt. Tai universalus pojūtis, kurio neišveng-ė/s nei tas valkata prašantis monetų, kurį kasdien sutinki autobuso stotelėje, nei Didžiosios Britanijos karalienė. Vėliau Douglas Coupland tai vadina mid-twenties krize.

Ar tu nori pabėgti ?

Pripažink, kartais pasvajoji būti kuonors kitu, įsijauti į rolę, leidi kažkam kitam valdyti nuosavą kūną keletą dienų. Būti bet kuo, tik ne savim. Arba savim tuo kuris yra toks pat, kaip ir visi kiti, bet mažiau toks nei tu. Kitas tu, kuris turi puikų darbą, gerą būstą, tobulą šeimą ir tokiu išliks iki grabo lentos.

Niego blogo nėra būti tavimi, arba būti manimi. Galų gale gyvenimas yra visai pakenčiamas kitomis dienomis, tiesa? Tu sakai - išgyvensiu. Ramini savo aplinką, kad neverta jaudintis, kuomet vis dažniau įsmeigi žvilgsnį į dangų tarsi išgyvendamas akių kontaktą su būtybe gyvenančia ties Andromedos ūku. Viskas greit praeis. Gal tik padauginsi martinių gulėdama-s/a lovoj, ir eisi apsipirkinėt ebay vienuoliktą valandą vakaro, fone skambant Come away with me by Norah Jones , o ryte net neatsiminsi, kad bid’inai už tau visai nereikalingus daiktus ir už kelis baksus įsigijai karoliukais siuvinėtą staltiesę, prie kurios siuvinėjimo šešiamečiai Gambijos vaikai praleido keletą dienų, bei designer akinius, kurie tuo metu atrodė tarsi novokainas tuštuma apnuodytai sielai, bei visą galaktiką vintage’inių atvirukų dekoruotų Louis Wain katinais (savo beprotybei pabrėžti). Kam nepatinka atvirukai?

Smulkmenos mums padeda nebūt savim trumpam. Pripažink. Tam reikalui rankinėje visuomet nešiojuosi kaleidoskopą.

Tačiau juk kartais rytais, kai valaisi dantis ir netyčia paslapčiom užmeti akį į veidrodį - savęs neatpažįsti! Arba kai eidamas gatve pagauni savo atspindį baloje, vitrinoje, praeivio akiniuose. Tu neesi tu. Esi visų perskaitytų žurnalų, knygų, matytų filmų, savo draugų, radio laidų, praeities didvyrių, tėvų, kaimynų, tų šarmu spinduliuojančių nepažįstamųjų, kuriuos matei parke ant suoliuko ir t.t. koliažo reflekcija.

Būti savimi reikia daug drąsos. Nes juk nori, jog tave acceptin’ų.

Kita vertus o kas esi tu ? Kas esu aš? Ar sprendimai kuriuos priimi yra tavo, ar taip darai dėl kitų priežąsčių? Kodėl renkiesi šitą kvepalų rūšį? Kodėl skaitai šitas knygas? Ar dirbi darbą kurio norėjei? Ar žmonės su kuriais leidi laisvalaikį tau patinka ar būni su jais tik dėl to, kad juos pažįsti ir pažinti naujus žmones tau atrodo perdaug varginantis dalykas, nors iš tiesų jie tavęs visai nedomina?

Kažin, jei vieną rytą gerai trinktelėtum galvą į lovos kampą ir tave (arba mane) ištiktų amnezija, pamirštum viską ką skaitei, matei ir girdėjai, pamirštum kaip reikia gyvent ir ką apie tai galvoja kiti, pamirštum hopes & expectations ar tada būtum savim?

Turiu tau vieną patarimą, penktadienio proga:

Rodyk draugams

Quote of the day

2009-06-18

Rodyk draugams

Antradieniai tyliai

2009-06-16

Tokiom dienom kai darbe turim mini iPod vakarėlius, už lango šviečia saulė ir kartas nuo karto pažiūrim vieną kitą The Office epizodą tarp pseudo-darbų, aš svajoju apie Ispaniją ir nesustoju klausyt Federico Aubele.

On the gloomy side, už pusantro mėnesio vėl kraustausi! Ir kuo gi ne keliaujantis cirkas? :)

Kita vertus nuolatinis vietos keitimas padeda nejausti sentimentų jokiai vietai. O gal nejausti jokių sentimentų in general ..

Rodyk draugams

Apie Vietas ir Laiką

2009-06-15

(”Eternity impression”, Camera obscura, Edinburgh, Scotland)

Keletą dienų atgal sėdėjom su dearest St. Stephens Green parke ant žolės ir dorojom sušius iš M&S, kol lengvas vėjas vėlė plaukus ir mintis. Šiandien užsukau čia pat paskaityti šiek tiek D. Couplando ir, nepaisant to, kad salai neįprastai vasariška diena išviliojo visus dubliniečius lauk į parkus, skverus ir gatves, mūsų tądien eksploatuota vieta buvo tuščia. Atsisėdau, nusiaviau batelius ir ėmiau kojų pirštais skverbtis į žolės kilimą mėgindama iš augalų molekulių išsiurbti informaciją sugertą prieš kelias dienas.

Jei laiko nėra ir tos kelios dienos neįvyko, tai anadieniniai mes visdar esame čia, tos pačios žolės paviršiuje, dimensijoje, kurioje sekundės nejuda.

Keistas šiurpas perbėgo oda.

Mano significant other dabar už begalybės kilometrų vandens ir sausumos, visdar pakeliui tolyn nuo manęs, jau kelinta para (nors, in case planeta happened to be apvali, tai tolyn anksčiau ar vėliau tampa artyn), o šita žemė po manim, žolė, medis šalimais ir visa aplinka nepakitus. Aš keliom dienom senesnė ir mano atmintis talpina keliais MB daugiau informacijos nei tada, tačiau kai padedu delną ant žemės tiksliai toje vietoje (turiu fotografinę atmintį), kur laikiau tąsyk, mane apima begalybės jausmas.

Jei laikas yra tarsi tunelis ir mūsų projekcijos lėtai juo slinkdamos atsitinka laike vis kitu pavidalu, tai kodėl vistik mes vykstame laike, o ne laikas mumyse?

Įsivaizduok, jei tu, arba aš, tiesiog būtum sustingęs vienoje vietoje, o laikas vyktų tavyje.

Koma. Kartais apie tai galvoju. Alternatyva gyventi vidinėj galaktikoj, kai laikas vyksta tavyje. Begalo moderni būsena, modernesnė, net už plastiką, anksčiau prilygusi mirčiai, o dabar tiesiog kritinei būsenai.

O ką jei vieną dieną visa puokioji šaunioji žmonija imtų ir panirtų į šiltą ir jaukų niekur, o specialūs robotai prižiūrėtų visų mūsų, savo savyje tarpstančiųjų, vegetuojančius kūnus? Aš norėčiau miegoti šioje žolėje ir kad laikas vyktų manyje vėl ir vėl tos antradienio popietės ant žolės valgant sušius laiko tunelio atkarpoje.

Labanakt.

Rodyk draugams