BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘chat’ų įtakota’

Būti savimi

2009-06-19

Douglas Coupland rašė, kad visi sulaukia tam tikro amžiaus, kai nori pasprukti iš savo gyvenimo, nepaisant to kaip atrodo iš išorės ar kuo apsimeta. Žmonės tiesiog nebenori daugiau būti tuo kuo yra. Jie nori sustabdyt būties traukinį ir, pasiuntę velniop visus ir viską, išlipt. Tai universalus pojūtis, kurio neišveng-ė/s nei tas valkata prašantis monetų, kurį kasdien sutinki autobuso stotelėje, nei Didžiosios Britanijos karalienė. Vėliau Douglas Coupland tai vadina mid-twenties krize.

Ar tu nori pabėgti ?

Pripažink, kartais pasvajoji būti kuonors kitu, įsijauti į rolę, leidi kažkam kitam valdyti nuosavą kūną keletą dienų. Būti bet kuo, tik ne savim. Arba savim tuo kuris yra toks pat, kaip ir visi kiti, bet mažiau toks nei tu. Kitas tu, kuris turi puikų darbą, gerą būstą, tobulą šeimą ir tokiu išliks iki grabo lentos.

Niego blogo nėra būti tavimi, arba būti manimi. Galų gale gyvenimas yra visai pakenčiamas kitomis dienomis, tiesa? Tu sakai - išgyvensiu. Ramini savo aplinką, kad neverta jaudintis, kuomet vis dažniau įsmeigi žvilgsnį į dangų tarsi išgyvendamas akių kontaktą su būtybe gyvenančia ties Andromedos ūku. Viskas greit praeis. Gal tik padauginsi martinių gulėdama-s/a lovoj, ir eisi apsipirkinėt ebay vienuoliktą valandą vakaro, fone skambant Come away with me by Norah Jones , o ryte net neatsiminsi, kad bid’inai už tau visai nereikalingus daiktus ir už kelis baksus įsigijai karoliukais siuvinėtą staltiesę, prie kurios siuvinėjimo šešiamečiai Gambijos vaikai praleido keletą dienų, bei designer akinius, kurie tuo metu atrodė tarsi novokainas tuštuma apnuodytai sielai, bei visą galaktiką vintage’inių atvirukų dekoruotų Louis Wain katinais (savo beprotybei pabrėžti). Kam nepatinka atvirukai?

Smulkmenos mums padeda nebūt savim trumpam. Pripažink. Tam reikalui rankinėje visuomet nešiojuosi kaleidoskopą.

Tačiau juk kartais rytais, kai valaisi dantis ir netyčia paslapčiom užmeti akį į veidrodį - savęs neatpažįsti! Arba kai eidamas gatve pagauni savo atspindį baloje, vitrinoje, praeivio akiniuose. Tu neesi tu. Esi visų perskaitytų žurnalų, knygų, matytų filmų, savo draugų, radio laidų, praeities didvyrių, tėvų, kaimynų, tų šarmu spinduliuojančių nepažįstamųjų, kuriuos matei parke ant suoliuko ir t.t. koliažo reflekcija.

Būti savimi reikia daug drąsos. Nes juk nori, jog tave acceptin’ų.

Kita vertus o kas esi tu ? Kas esu aš? Ar sprendimai kuriuos priimi yra tavo, ar taip darai dėl kitų priežąsčių? Kodėl renkiesi šitą kvepalų rūšį? Kodėl skaitai šitas knygas? Ar dirbi darbą kurio norėjei? Ar žmonės su kuriais leidi laisvalaikį tau patinka ar būni su jais tik dėl to, kad juos pažįsti ir pažinti naujus žmones tau atrodo perdaug varginantis dalykas, nors iš tiesų jie tavęs visai nedomina?

Kažin, jei vieną rytą gerai trinktelėtum galvą į lovos kampą ir tave (arba mane) ištiktų amnezija, pamirštum viską ką skaitei, matei ir girdėjai, pamirštum kaip reikia gyvent ir ką apie tai galvoja kiti, pamirštum hopes & expectations ar tada būtum savim?

Turiu tau vieną patarimą, penktadienio proga:

Rodyk draugams

Acceptance of ugliness is the redemption of sanity

2009-06-12

- Ir pasakyk tu man: argi ne apgailėtini padarai užvaldė trečiąją planetą nuo saulės, manydami jog gali pažaboti vidines ir išorines galaktikas tokiais štai metodais? - pradedu pokalbį su kolega J penktadienio rytą mudviem išgyvenant ofiso vienatvę.

Visada savęs to klausiu vyzdžius raižydama tekstais ir vaizdais apie rusų atlikinėjamus eksperimentus su gyvais sutvėrimais, kurių prisiminimo ir atradimo poreikis mane kartas nuo karto ištinka priklausomai nuo Saturno gravitacinės jėgos ar asmeninių įvykių.  Pastarajai tautai itin neįtiko visa šunų giminė. Prisimenat nelaimingąjį pirmąjį kosmoso šunį - Laiką, kuriai net maisto bei deguonės atsargų buvo paruošta tik trumpam laikui, nes mokslininkai visai nesibodėjo pasiųsti šuns miriop? Paskui buvo išsiųsti dar 12 šunų, keliones išgyveno tik 7.

Mudu su J čia kiek pasijuokėm, kad gal rusai pasekė Mao Zedung nesėkmingu mėginimu atsikratyt žvirblių, tik mėgindami išvengti nesėkmės šunis ne naikino o trėmė į kosmosą. (Atsiprašau už škreiptą humoro jausmą). Space exile, kokia graži idėja.

Tačiau juokai pasibaigia man prabilus apie organų transplantacijos skautą Vladimirą Deminikovą, kažkokiam leidinį apvadintą pseudo-mokslininku, kuris turėjo keistą pasiją šunų galvoms. Vėl klausiu J:

- Kodėl, o kodėl homo sapiens galvoj užgimsta idėja sukonstruoti kažką tokio:

Žiūrim ir kraipom galvas, kol šios dar pritivirtintos prie kūnų ir negyvena atskirų gyvenimų.

Antra dalis šičia.

BTW, yra pilni forumai skeptikų pasisakymų su pakankamai įtikinamais argumentais, kad šuns galvos eksperimento video tėra klastotė.

Tačiau tai buvo 1940-ieji.

- Įsivaizduok koks progresas frankenšteinų laboratorijose įvyko per pastaruosius 60 metų, - J ilgesingai įsistebeilija į amžinai pilką dangų virš gimtojo business park’o, tarsi mėgintų suskaičiuoti intelektualiasias nežemiškas civilizacijas.

Vėliau pokalbis pasisuka apie rasizmą, nes nei vienas iš mūsų nenori tokio chaoso neuronuose.

Niekada nesišlykštėjau žmonių atliakamais eksperimentais su žmonėmis, nes manau kad žmonija, kaip rūšis, gali knistis po savo vidų, braukyt mikroniniais skalperiais per ląstelių membranas ir jaukt chromosomas, tačiau kodėl instinktais besivadojančio ir pasirinkimo neturinčio padaro egzistencija paįvairinama tokiais metodais? Išnaudok savo aplinką?

Kolegės A studijų metu, kultūrologijos paskaitose buvo nagrinėta gyvenimo prasmės tema ir prieita išvados, kad etikos ir moralės dogma “elkis su kitais taip kaip nori, kad kiti elgtųsi su tavimi”, nebūtinai turi būti taikytina santykiuose su gyvūnais, neva tai gyvūnai nėra lygūs žmonėms, neturėdami gyvenimo tikslo ir neieškodami egzistencijoj prasmės. Logiška, tačiau nehumaniška.

Berašant šį humanizmo ir lipimo ant bačkos šūkaut apie gyvūnų teises kupiną įrašą, bei visdar pokštaujant apie atskirai gyvenančias galvas, mano vidinę brandą atspindintis robotas - papuošalas ėmė ir .. prarado savąja. J įžvelgė tame ŽENKLĄ.

Tai tiek tos nežmoniškos ir iškreiptos suklastotos tiesos.

Gero penktadienio.

Rodyk draugams