BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘filmai’

Vilniaus Getas :: Demokratija

2009-12-14

Einamuoju metu mano vakarinių/grindų šveitimo filmų repertuaras labai priklauso nuo Linkomanijos meniu random ir šito postapokalipsės addict’ų kampelio. Tai apie visokius “normalius” filmus sužinau visiškai atsitiktinai. Kaip ir apie šitą Audriaus Lelkaičio šokoladinį saldainį su migdolų įdaru.

Gyvendama Kaune turėjau lengvą obsesiją čigonams ir jų kultūrai. Žiūrėdavau Tony Gatlif filmus ir lakstydavau po miestą grotuvo ausinėse skambant soundtrack’ams, bei svaisčiodama koks nuotykių kupinas būtų būvis gyvenant su keliaujačiu cirku ir vedžiojant mešką už pavadėlio. Gaila, kad vėliau suaugau. Tačiau aš ne apie tai ..

Kartą, studijų metais, su dviem bičiuliais studentų atstovybės renginių organizavimo reikalais atsibogijom į Kirtimus (keep in mind, kad ten nemažai didžiųjų potencialių rėmėjų dislokuojasi, pvz. DHL, Utenos Alus, etc). Kolegoms pareiškiau, kad jokiais būdais negalim išvažiuot iš tos vietos neapsukę apžvalginio ratelio romų gyvenvietėj. Berods kaip tik tuo metu vyko didysis skandalas dėl supleškėjusios policininkų/Cerberių trobelės toje teritorijoje, kad nelabai gypsy friendly mano bendrakeliaiviai labai noriai pritarė idėjai.

Lėtai pravažiavom kaimelį, besidairydami pro langus.  Vieną trobos tarpuvartyje tetis auksiniais dantimis pamanęs, jog mūsų vizito tikslas toli gražu ne pažintinis, klausiamai mirksėjo akį ir dešinės rankos smiliumi rodė į kairiosios dilbį, o aplinkui žaidė vaikai. Baisausiai norėjosi išlipti ir pabendraut su vietiniais, o per vienos skurdžios trobelės langą akis badė viduje laikomas plačiaekranis televizorius išduodamas vertybes.

Privažiavę to trumpučio keliuko per getą pabaigą ir mėgindami apsisukti pamatėmė, kad mumis susidomėjo neseniai pleškėjusios trobelės rezidentai žaliomis uniformomis ir ytin neišlavintom manierom. Priekyje sėdėjusiems kustiumuotiems vaikinams liepė išlipti iš automobilio ir parodyt dokumentus, o mane purtė toks isterinis juokas, kad vėliau jau stebėjausi kodėl man nebuvo liepta atsitraukti rankovių ir parodyti rankučių.

Policininkai apibarė mus už smalsumą, dar gerą laiko tarpą įtariamai žiūrėjo, suko ratus aplink automobį ir negalėjo patikėt, kad mūsų tikslai visai nesusiję su širkės pirkimu ir distribucija. Kuomet įsitikino, kad nieko nepeš, palinkėjo gero kelio ir “kad švirkštai padangų nesubadytų”.

Tada susimąsčiau apie žmogaus teisę į smalsumą. Ne jų, o mūsų. Juk niekas tavęs neprašo dokumento kuomet pėdini per kokius Lekėčius arba Šilainius. Lygiai kaip ir niekas nedraudžia dairytis į žmonių gyvenimus Tytuvėnuose. Kodėl Kirtimai turėtų būti išimtis? Nes šiuolaikinė demokratija sako, kad tavo interesai turi tikslias ribas, kurių nevalia peržengti jokiomis aplinkybėmis. Viskas jūsų pačių labui, mieli ponai ir gražiosios ponios.

Grįžtant prie filmo, man labai patinka, kad ten nėra dramatizmo ir dūsavimų, o kalbinti romai mato užsienį kaip geresnę vietą. Tokia graži lietuviška iliuzija ;)

Tiesa, nebejaučiu pasijų čigonams čia kur gyvenu. Miesto centras dažnai primena vieną didelį taborą kuris visai nežiangia į jokį dangų.

Rodyk draugams

Paskutiniu metu žiūrėti mūvikai

2009-08-24

MOON

Labai puikus filmas vienatvės nagrinėtojams. Duncan Jones istorija ir t.t. gal ir nespindi išmone, tačiau galima rasti kabliukų egzistencinėms blevyzgoms. Kita vertus ir Mėnulio paviršius visai gražiai atvaizduotas ir daug verti smiley faces roboto pagalbininko upgrade’into AI ekraniukyje. Mano pagrindinė idėja po filmo buvo: jei viskas taip susiklostytų (kaip tame filme), kad tu sutiktum save, ar tu pats/pati sau patiktum? Čia žvelgiant per P.McKennos tikrojo savęs atradimų mokymo prizmę. Daugiau nespoinlinsiu, pažiūrėkit ;) Labai atvira esu diskusijoms jei kas suinteresuotas, apie tą savęs sutikimą akis akin.

INGLORIOUS BASTARDS

Nepaisant mano ultimate obsesijos Tarantino taškymosi kraujais stiliukui, išlaikytam ir šitam filme, kurio, spėju, visi laukai su nekantrumu, man filmas visiškai nepatiko, nes darausi kažkodėl kiek skystoka visokiais su tautų istorija susijusiais klausimais.

BTW, pastebėjau, kad rudenį bus keletas gerų apokalipse dvelkenčių šedevriukų ;)

Rodyk draugams

Before Night Falls

2009-07-14

Dar vienas socialinės atskirties epizodas pastarosiose mano dienose - Kubos poeto Reinaldo Arenas autobiografija paremtas filmas, kuriame atskleidžiama kiek kitokia Kubos revoliucija vykusi lygiagrečiai tai apie kurią mes visi žinome.

Labai mėgstu filmus kuriuose nuskamba frazė: “People who make art are dangerous to any dictatorship”.

O šitos dieviškos eilės skamba filmo pabaigoje:

I am that child with the round, dirty face who on every corner bothers you with his “

Can you spare a quarter?”
I am that child with the dirty face,

no doubt unwanted,

that from far away contemplates coaches where other children emit laughter and jump up and down considerably
I am that unlikeable child

definitely unwanted,

with the round dirty facewho before that giant street lights or under the grandams also illuminated or in front of the little girls that seem to levitate projects that insult of his dirty face


I am that angry and lonely child of always,

that throw you the insult and warns you:

if hypocritically you pat me on the head I would take that opportunity to steal your wallet


I am that child of always before the panorama of imminent terror imminent leprosy,

imminent fleas, of offenses and the imminent crime.


I am that repulsive child that improvises a bed out of an old cardboard box and waits,

certain that you will accompany me.

Reinaldo Arenas

Na ir nepaisant liūdnos istorijos - nuostabi muzika, nuostabūs vaizdai ir tikrai stilinga interpretacija.

Skanaus!

Rodyk draugams