BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘gimpinimas’

Už ką jiems moka?

2009-08-15

Stebėjau čia dabar kelias dienas statybininkus po balkonu besitrinančius pirmyn atgal. Jūs man, paaiškinkit, už ką šiti žmonės gauna pinigus?

Ir taip gerą valandėlę besiražydami, snausdami ir keisdamiesi mobiliųjų telefonų melodijomis, kol šeštadieniniai dvigubi euriukai į kišenėles specūros kapsi…

O štai čia Slavikas iš Zakopanės, kurio tikrasis pašaukimas - būti fotomodeliu arba šokėju. Tačiau likimas Slavikui skyrė stulpelio laikytojo rolę statybų plaščiadkėje..

Mano verslo planas - esiu vakarop pas vyrus su nuotraukom šantažuot, jei nesidalins savo atlygiu, tai bėgsiu pas prarabą su nedarbo įrodymais, gal skirs man kokį prižiūrėtojos vaidmenį šitam objekte.

Rodyk draugams

Baby Philip

2009-06-24

Welcome to the world, baby Philip. It’s a nice place, you will like it :)

Jelizaveta’s babe :)

Rodyk draugams

Būti savimi

2009-06-19

Douglas Coupland rašė, kad visi sulaukia tam tikro amžiaus, kai nori pasprukti iš savo gyvenimo, nepaisant to kaip atrodo iš išorės ar kuo apsimeta. Žmonės tiesiog nebenori daugiau būti tuo kuo yra. Jie nori sustabdyt būties traukinį ir, pasiuntę velniop visus ir viską, išlipt. Tai universalus pojūtis, kurio neišveng-ė/s nei tas valkata prašantis monetų, kurį kasdien sutinki autobuso stotelėje, nei Didžiosios Britanijos karalienė. Vėliau Douglas Coupland tai vadina mid-twenties krize.

Ar tu nori pabėgti ?

Pripažink, kartais pasvajoji būti kuonors kitu, įsijauti į rolę, leidi kažkam kitam valdyti nuosavą kūną keletą dienų. Būti bet kuo, tik ne savim. Arba savim tuo kuris yra toks pat, kaip ir visi kiti, bet mažiau toks nei tu. Kitas tu, kuris turi puikų darbą, gerą būstą, tobulą šeimą ir tokiu išliks iki grabo lentos.

Niego blogo nėra būti tavimi, arba būti manimi. Galų gale gyvenimas yra visai pakenčiamas kitomis dienomis, tiesa? Tu sakai - išgyvensiu. Ramini savo aplinką, kad neverta jaudintis, kuomet vis dažniau įsmeigi žvilgsnį į dangų tarsi išgyvendamas akių kontaktą su būtybe gyvenančia ties Andromedos ūku. Viskas greit praeis. Gal tik padauginsi martinių gulėdama-s/a lovoj, ir eisi apsipirkinėt ebay vienuoliktą valandą vakaro, fone skambant Come away with me by Norah Jones , o ryte net neatsiminsi, kad bid’inai už tau visai nereikalingus daiktus ir už kelis baksus įsigijai karoliukais siuvinėtą staltiesę, prie kurios siuvinėjimo šešiamečiai Gambijos vaikai praleido keletą dienų, bei designer akinius, kurie tuo metu atrodė tarsi novokainas tuštuma apnuodytai sielai, bei visą galaktiką vintage’inių atvirukų dekoruotų Louis Wain katinais (savo beprotybei pabrėžti). Kam nepatinka atvirukai?

Smulkmenos mums padeda nebūt savim trumpam. Pripažink. Tam reikalui rankinėje visuomet nešiojuosi kaleidoskopą.

Tačiau juk kartais rytais, kai valaisi dantis ir netyčia paslapčiom užmeti akį į veidrodį - savęs neatpažįsti! Arba kai eidamas gatve pagauni savo atspindį baloje, vitrinoje, praeivio akiniuose. Tu neesi tu. Esi visų perskaitytų žurnalų, knygų, matytų filmų, savo draugų, radio laidų, praeities didvyrių, tėvų, kaimynų, tų šarmu spinduliuojančių nepažįstamųjų, kuriuos matei parke ant suoliuko ir t.t. koliažo reflekcija.

Būti savimi reikia daug drąsos. Nes juk nori, jog tave acceptin’ų.

Kita vertus o kas esi tu ? Kas esu aš? Ar sprendimai kuriuos priimi yra tavo, ar taip darai dėl kitų priežąsčių? Kodėl renkiesi šitą kvepalų rūšį? Kodėl skaitai šitas knygas? Ar dirbi darbą kurio norėjei? Ar žmonės su kuriais leidi laisvalaikį tau patinka ar būni su jais tik dėl to, kad juos pažįsti ir pažinti naujus žmones tau atrodo perdaug varginantis dalykas, nors iš tiesų jie tavęs visai nedomina?

Kažin, jei vieną rytą gerai trinktelėtum galvą į lovos kampą ir tave (arba mane) ištiktų amnezija, pamirštum viską ką skaitei, matei ir girdėjai, pamirštum kaip reikia gyvent ir ką apie tai galvoja kiti, pamirštum hopes & expectations ar tada būtum savim?

Turiu tau vieną patarimą, penktadienio proga:

Rodyk draugams

Quote of the day

2009-06-18

Rodyk draugams

Apie žmones

2009-06-11

Niekada perdaug nemėgau žmonių. Ypač lietingoje saloje. Dairydavausi į laikrodį vakarienių/vakarėlių metu ir mėginau išsisukti nuo draugiškųjų situacijų, tačiau puikiai jausdavausi minioje kai nereikėdavo su niekuo kalbėtis. Suplanuota depersonalozacija ir ištirpimas aplinkoj. Tų kuriuos galiu pakęs šalia savęs daugiau nei valandą per savaitę yra vos keli. Prefer’inu knygas ir mac’ą. Todėl mane erzina, kai žmonės su kuriais dėl vienų ar kitų priežasčių share’inam kurį laiką tą pačią patalpą mano, kad mums rekėtų eiti siurbčiot vyno kažkur. Nes.. jei mes eisim išgert kartu, mum reikės kalbėtis, o apie ką kalbėtis mes tikrai neturim. Taip, kad gal geriau prigriebkim dar ir žurnalų su knygom, imituokim bendravimą su vaizdinėm priemonėm, aptarinėkim šifro dydį Irish Times šešto puslapio dešinėje pusėje.

Žmonės turėtų palikti žmones ramybėje.

On the dark and gloomy side, kai atsiranda kažkas, ką galiu pakęs tiek pat kiek pati save ir su kuo galėčiau likti neribotam laikui negyvenamoj saloj tarp palmių, bei gi manęs neerzintų toks buvimas, tai į mūsų glaudų tarpusavio ryšį įsiterpia .. nei daug nei mažai.. visas supistas Ramusis vandenynas. Išleidau šiandien vyra į kitą pelkės pusę.. ir apsimetu Alisa stebuklų šalyje, skęstu savo inner galaxy, nekišdama nosies į čia ir dabar realybę, nes visai nenoriu su ja dealint. Taip ir palikim. Ir padirbkim šiek tiek, nes

.. it’s gona be ok @ the end. if it’s not ok it’s not the end ..

Rodyk draugams