BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘LetMeFly egzitencijos update’ai’

Prokrastinacija ir Tales of Mere Existence

2009-11-19

Kuomet graužiu pieštukus, dairausi į kaimynus per langą, lygiuoju lapus ir skaičiuoju kiek kartų per minutę įkvepia miegodamas dearest, mane apima panika, kuri dažniausiai išteka ašarų latakais ir laikas būna galutinai iššvaistytas. Dažnai tikrinu elektroninį paštą, bet retai kam rašau laiškus. Žvilgčioju į telefoną ir einu parūkyt. Skaityt negaliu nieko, nes akys pagavusios pirmąją eilutę jau geidžia paskutinės. Visa tai sukelia isteriją.

Nusišypsau kai randu FB Kazimiero pashare’intą sekantį video:

Prokrastinacija būdinga bipolikams. It’s ok. Kaip to išvengti? O ištikrųjų tai niekaip..  Ir toliau elgiuosi sekančiai:

Tačiau bent jau atrandu dar vieną prokrastinacijos būdą.. tales of the mere existance. Su praktiniais patarimais ir labai nuotaikas atitinkančiais sakiniais.

Va taip ir eina gyvenimas pamažėle velniop. Tačiau kitais kartais seratonino lygis smegenyse nebūna pasiekęs kritinės ribos.

Labanakt.

P.S. Naktis yra geriausias metas neatidėlioti.

Rodyk draugams

Priežąstys ir pasėkmės ::warning: totaly shalow and pointless post ahead

2009-10-29

Gerai, da pustim (kaip kokie rusų mokslininkai), kad radau priežąstį tam jau negalėjimui nieko veikt (gal greičiau NUveikt, t.y. atlikt iki galo ar bent jau vidurio). Yours trully sufferina nuo  Focus Deficit Disorder.

Bet tai yra normalu, vadinasi esu pilnavertė vakarietiškos visuomenės dalelė. Pasak knygų, reikėtų maistan bert daugiau rozmarino ir kvėpint kambario kampus pipirmėtės aliejais. Tačiau turint galvoje toksinų kiekį, kurį kasdien turi absorbuoti mano organizmas, tai vargiai padės. Bet tai keep on possitive.  Viso to pasekoje pabaigiau H. Murakami Prisukamo Paukščio Kronikas ir pradėjau skaityt mamos atsiųstą savigydos vadovą, kuriame ir atradau aukščiau minėtus atradimus. Toliau kepu sau pyragus šeimai ir laukiu stebūklingo aromaterapijos poveikio.

Rodyk draugams

That’s my diag-nonsence. What’s yours?

2009-07-10

Viskas prasidėjo nuo fraktalų ir muzikos. Fraktalinės muzikos, o gal muzikinių fraktalų. Ne tai svarbu. Sierpinskio trikampiai užvaldė mintis suskaidydami į mikroninę begalybę visą sąmonę/pasamonę/nesamonę.

- Are you floating in your inner universe again? - teiraujasi S. O vėliau su gailesčiu žiūri į mane kai mėginu išaiškinti, kad štai tas medis už ofiso lango turi matematinę formulę, bei suskaičiavus jo lapus tikrai gautumėm Fibonačio skaičių, nes viskas gamtoje, bei begalinėj visatoj yra dalis tos sumautos skaičių eilutės.

Tu ir aš? Mes taip pat turim savo matematines formules. Taip kad nėra čia vietos netikėtumo faktoriui, sėkmei, nesėkmei. Likimas? Likimas yra matematika. Funkcijos kreivė, o tu jos taškas, kuris net nepriartėja prie koordinačių centro ir yra vienas iš begalybės.

Taigi, adrenalino lygis kraujyje šokteli sukeldamas dizzy-tripy-spacy būseną. Blogiausia, kad šioms cunamio bangom skalaujant vidinius krantus, pagal kultūringo žmogaus elgesio dogmas, turiu jaustis kalta dėl savo būsenų, o puikioji šaunioji visuomenė turi teisę žinoti kas man yra. Ne, teisės į personal space’ą ar toleranciją čia nėra. Gyveni tarp žmonių - elkis kaip yra priimta ir standartizuota. Tada atsiveria Didžiojo Kanjono vertės tuštuma, tarp manęs ir jūsų, kuri linkus tik didėti lygiagrečiai laiko kreivei.

That’s my diag-nonsence. What’s yours?

Niekas nesako, kad miegas nusineš į kokį Happyfriendlystaną.

Užmerkiu akis jaukiai pasislėpus dearest glėby, bet penktojoj miego fazėj viskas vėl in action pilnu tempu.

Sapnų karalystės saulei užėmus poziciją pačiame mėlyno skliauto centre, mano tėvų namo galiniam kieme, šalia to kas liko iš abrikoso vyksta toks 60’s style baliukas, su home made vynu ir home made sausainiais. Aplink mano mokyklos laikų bičiuliai ir visų dalykų mokytojai. Net seksualusis fizikos genijus, kurio pavardę eskaluodavom kasdien po begalybę kartų. Tie, kurie buvo palikę žemės planetą iki duotojo laiko, Dievo malonės tvarka, buvo ten taip pat. Matyt kokia išimties tvarka sapnai visada kupini lavonų. Visoj gražioj scenoj trūko vieno vienintelio esminio elemento - gravitacijos. Tačiau, kaip visuose mano nemaloniuose sapnuose po adrenalino cunamių, gravitacijos nebuvo šaunioji šutvė visai nesureikšmino, tiesiog leido laiką įsikibę į sodo medžius, kurių šaknys buvo labai giliai įsiskverbę į planetos epidermį (ar epidermis gali būt gilus? :D ). Tik jų žodžiai iš burnų sklido ne oro vibracija, o materialiomis raidėmis, kurios kilo aukštyn sudarydamos sakinius. Ir viskas ką bandžiau visiems pasakyt buvo:

- Ei, su pasauliu kažkas ne taip!!!
- Graži diena, tiesa, brangioji ? Paduok man dar vieną eklerą, - lietuvių kalbos mokytoja su makiažo overdouzu ir Žemaitės kūrinių analizėm pedagoginio megztinio kišenėj perbraukė savo kaulėta ranka mano išsitaršiusius plaukus atkosėdama raides.

Tada atsibudau. Prisiekiu, dar niekada gyvenime neesu taip džiaugusis gravitacijos jėga.

Ar ir tu pasimeti savo sapnuose? Gal ką gero rasi toliau.

Rodyk draugams

Apie atostogas Lietuvoje

2009-07-07

Kaip gyveni?

Buvau atostogų Lietuvoje ir šalis man patiko tarsi niekada nebūčiau ten gyvenus. Ginkdie, nesakau, kad gyvenimas ten būtų kažkuo blogas. Gyvenimas (nepainiok su egzistencija) in general yra puikus.

Tai gi, veikiau daug ir visko. Varčiau senelio gyvenančio Šiauliuose senų nuotraukų albumus, klausiausi pasakojimų apie tarnavimą karo laivyne ir plaukiojimus povandeniniais laivais kažkur šiaurės jūrose. Diskutavau su savo tėčiu (didžiuojuos, kad esu šio intelektualaus ir talentingo žmogaus dukra), religinės beprasmybės temom Kryžių Kalno papėdėje. Miegojau tėvų/draugų mašinose pakeliui į kažkur. Siurbčiojau Chardonnay (LT niekur nebuvo Pinot Grigio, wtf?) ištuštėjusiuose baruose, kurie mano laikais buvo pilni tarsi troleibusai piko metu. Stebėjau žmones, žmonės stebėjo mane. Sutikau brangiausius bičiulius, daug apokalipsių pripaistėm su L naktimis važinėdami ištuštėjusiom Kauno gatvėm, o rytais mama išvirdavo kavos su vanile ir nemiegotos valandos ištirpdavo saldžiam karštam skystyje tarsi nebuvusios.  Vėliau pirštus tarp 15kg sveriančio, mano močiutei, gyvenančiai Druskininkuose, priklausančio katino pūkų. Voliojomės su mama ant gultų Druskininkų SPA egiptietiškose pirtyse ir spygavom ledo dušuose, bei mokėmės meditacijos skambant ašnežinaukokiačiamuzikabetmanpatinka, o vėliau karstėmės po medžius avėdamos tam nepritaikytus batus ir juokavom, kad jei reikėtų bėgt nuo liūto tai distanciją įveiktumėm dešimt kart greičiau. Paskui išsikėlėm klausimą: o iš kur gali būt tikras, kad nuo liūto bėgti niekada nereikės? Na o viską vainikavo Tundros festivalis, kuris buvo so back to univero laikai vakarėlis su visais tiem laikam pritinkamais atributais. Nepaisant to, kad lengvai haliucinavo perpus skylančio dešiniojo blauzdikaulio vaizdai pakeliui namo, kai bereikalinga baimė dėl L miego stygiaus galimos įtakos kėlė adrenalino lygį mano kraujyje, aš esu labai laiminga, turėdama tiek daug spalvotų personažų savo gyvenimo stebūklinėj pasakoj.

(”Tikrais įvykiais paremti nuotykiai su vaiduokliais” <15 minučių juoko>)

O Lietuva įdomi šalis. Paradoksalus bet kiek nenuoseklus veržlumas - apibrėžimas apibūdinti šalį mano akimis. Druskininkuose su mama kalbėjom, kad kontrastų nepastebėti neįmanoma - šalia apgriuvusių senųjų sanatorijų pastatų ir suskilusių šaligatvių plytelių prieš akis išdygsta stiklinę modernumo karūną užsimaukšlinęs apartamentų kompleksas. Kiek toleliau prie prabangaus viežbučio glaudžiasi nykstantys pastatai, o trijulė jaunuolių groja nuostabų jazz’ą vidurį Vytauto gatvės, tačiau nei vienas praeivis nesustoja pasiklausyti.

Lietuvoje kiekvienas žino kiek uždirba jo kaimynas, kaimyno brolis ir bendradarbės vyras. Mano močiutė gyvenanti Druskininkuose išpasakojo smulkias išklotines apie viso namo pajamas, mokesčių reformas, kokius automobilius vairuoja kaimynių vaikai ir kas už ko ištekėjo (dar kartą “paradoksalu”, kad visų jos kaimynių dukros išteka už “verslininkų iš Londono”).

Buvau kiek pasiilgus senų žmonių, su kuriais ilgą laiką neturėjau tiesioginio kontakto. Seni žmonės neturi įgimto konsumerizmo, močiutė gyvenanti Šiauliuose pasake:

- Nusprendžiau daugiau nieko nebepirkt, nes nieko man ir nebereikia. - argi ne ekonominę sistemą griaunati frazė? :)

Lietuvoje žmonės žiūri vieni į kitus, bet po kurio laiko to nebepastebi, nes pradedi prisimint apsiginkluot makiažo kauke prieš užrakinant namų duris ir vengt random rūbų derinių.

Kai draugams ir tėvams sakiau, kad Lietuva man patinka, susilaukiau atsakymo:

- Tu čia tik atostogauji.

Nusišypsau ;) ir esu labai labai dėkinga visiems kurie buvo su manim ir klausėsi mano tauškalų ištisą savaitę, bei atsiprašau tų kurių nepavyko sutikti.

P.S. Nuotraukų nėra, nes snapshot’ai gyvenimo neįprasmina :)

P.P.S. Kaskartą, kai po įvairiausių atostogų mane apima noras keist šalį, pasižiūriu šitą.

Rodyk draugams

Mūzos užmigo po raganų šluotom

2009-06-23

On the dark and gloomy side, prieš dvi dienas supratau, kad idėjos nebesirealizuoja ir nesimaterializuoja bei nebeišsireiškia pinigine išraiška į sąskaitas. Galvoj labai daug minčių ir visos juda nesinchroniškai atsimušdamos į kaukolės perimetrą bei sukeldamos sąmyšį ir kartais net fizinį skausmą. Nekeičiant būdo ir prigimties, naujuoju suvokimu iškart pasiskundžiau net dviems žmonėms. Vienas išvadino tingine, o kitas patarė nedaryt nieko ir pamėgint už pusmečio, jei dar jausiu poreikį. Be abėjo, mano užgautas ego mėgino įrodyt, kad anaiptol aš netingiu. Mėginau iš krūvos lapų vistik sukurpt kokį niekinį man pačiai neįdomų straipsnį, tiems kurie spausdina už grašius, tačiau vakar apie vidurdienį visa lapų krūva ir pdf’ai keliavo tiesiai į materialią ir virtualią šiukšledėžes, o post-it lapeliai su idėjom ir stick-notes nuo mac’o ekrano iš paskos.

“Jei išmėtysi file’us belekaip, save’indama kur papuolė ir nesilaikydama jokios sistemos, tai nieko iš to nesigaus, tas pats su mintim, Alma, susitvarkyk” - sako vienas puikusis.

Vertėtų.

On the bright side, tebeturiu savo pabodusį day job (viskas yra su****as marketingas), kuris kaip ir yra mano pagrindinis incoming’o šaltinis ir krūvą gerų knygų įvairiausiais formatais, bei poreikį mokytis ir vieno kolegos užsuktą projektą, prie kurio tuoj tuoj mane prijungs (tarsi kokį usb gadget’ą), bei dienos ir naktys užsipildys ta veikla kuria ir turėčiau užsiimti pasak mano bakalauro diplomo.  Jei allmighty nuobodulys neapims greičiau. O kolkas ..  džiugumas, kad dearest grįžta penktadienio paryčiais iš už kitapus pelkės ir to paties penktadienio vidurnaktį aš pati išsibeldžiu atostogų. Naujas trendas - per mėnesį matytis tik keletą valandų. Moderniojo pasaulio standartas: idealūs santykiai = (ji + jis + skype) / atstumas - fizinis kontaktas * laikas.

Neverkšlenk, LetMeFly, viskas su tavim ok.

ahh .. man tikrai reikia atostogų, saulės ir tų žmonių su kuriais dabar bendrauju mostly tik spoksodama į screen’ą.

O žemiau labai graži iniciatyva kelti ūpą:

šičia

Ir dar apie dead line’us:

Rodyk draugams

Antradieniai tyliai

2009-06-16

Tokiom dienom kai darbe turim mini iPod vakarėlius, už lango šviečia saulė ir kartas nuo karto pažiūrim vieną kitą The Office epizodą tarp pseudo-darbų, aš svajoju apie Ispaniją ir nesustoju klausyt Federico Aubele.

On the gloomy side, už pusantro mėnesio vėl kraustausi! Ir kuo gi ne keliaujantis cirkas? :)

Kita vertus nuolatinis vietos keitimas padeda nejausti sentimentų jokiai vietai. O gal nejausti jokių sentimentų in general ..

Rodyk draugams

Me & my flatmates & some smokes

2009-06-12

Va taip mes leidžiam vakarus. Dūmodamos. Mergaitiškai.

Foto by Sasha.

Pirmam plane yours truly :D

p.s. nesididžiuoju, bet dėl nieko nesigailiu.

Rodyk draugams

Vėjaraupiai. Day 5.

2009-06-06

Ačiū, jaučiuosi puikiai. Tiesa, mano nuogo kūno vaizdas nesukeltų estetinio pasigėrėjimo niekam einamuoju metu, nebent kamnors užtektinai pervertiškam, kad zombie-like padarai keltų susižavėjimą. On the bright side, mes turim drabužėlių trūkumams maskuoti. Kažin, jei neapsikentus šito karantino, išeičiau į gatvę dėvėdama kaukę? Nepezėk man apie tolerantišką visuomenę už lango, šiandieną susidūriau su vienu tolerancijos proveržiu, kai iš neturėjimo ką veikt nutariau išnešti šiukšles ir sutikau kaimyną pakeliui. Sutiktojo žvilgsnis perskrodė mano odą ir įsmigo ties stuburo smegenimis sukeldamas moralinį skausmą, nors smogikas ir pats nebuvo kokstai Adonis, taigi pamaniau šviesuomenei nesirodyti kolei tie jau visi mano odos defektai netaps slogia praeitim.

On the bright side, ofiso miražas tirpsta ir nyksta, nebeatmenu kaip skamba nuosavo šefo balsas ir kaip gaudžia serveriai, esu kinda laiminga savo vidiniam pasaulėlyje. Kadangi laiko marios, skaitau. Kai kas mano skaitalus pavadins šlamštu ir tam tikram kontekste nesuklys, but do I care? So far pribaigiau dvi knygas per ligos periodą.

D. Coupland Shampoo Planet yra ta knyga ties kuria mano mėgtas (būtasis kartinis) DC nulipa nuo pjedestalo ir nuo scenos, slenka į užkulsius ir pasišalina. No really. Visiškai nuobodus skaitalas, kurį perskaičiau iki paskutinio puslapio vien tik tikėdamasi, kad kasnors įvyks. (Čia priežąstis dėl kurios moterys žiūri porno filmus iki galo - tikisi, kad viskas baigsis vestuvėm). Tačiau neįvyko (vestuvės irgi dažnaiusiai neįvyksta). Nors tokia ir turėtų būti novelės apie global teens esmė. Tačiau .. nu come on ..give us some action!!!. Kažkas recenzijoj paminėjo “art of being different“. Man čia iškyla klausimas: boring is different as well ?

Roger Thorpe Glove Pond, kuri yra priežastis, dėl kurios vistik perskaitysiu aukščiau išpeikto rašytojo paskutinę neskaitytą knygą, nes Glove Pond eina kaip pirmoji šios dalis, ne va tais Roger Thorpe pats savaime nenusipelnytų išleisti novelės niekieno šešėlyje. Labai įstabus skaitalas. Sukramčiau per pora valandų balkone su cizom ir mėtų arbatkėm. Visada mėgau pasakojimus apie kvanktelėjusius žmones, kuriems kyla apokaliptinių idėjų. Vien tai, kad kažkas apie apokalipse galvoja, jau verčia mano neuronus kirbėti. Juolab kūrinys tobulai adaptuotinas teatre. Kažkodėl vis šmėkštelėdavo aliuzijos į Kafkos Metamorfozes, bet tik dėl man vienai suvokiamų priežasčių.

Kol atlieku visokius buitinius darbus labai mėgstu audiobook’us. No time to be wasted!

Aurimas Guoga Laimės paradoksas. Gal kiek perdaug rožinių stebuklingųjų dulkių į ciniškąjį eterį, tačiau labai patiko idėja, kad naikinama stichijų ir nelaimių yra tai kas nebereikalinga, bei, kad tai kas tau tikrai reikalinga tikrai saugai. Visa fanatizmą ir religinį atspalvį visuomet esu linkus atmesti ir nepastebėti. (man įdomu ar susilauksiu komentaro iš vieno asmens už šitą :D )

O My Blueberry Nights šiandien prie viskiuko ir arbatkės žiūrėjom su kaimynka, atsakėm abi į vakar dienos klausimą (you don’t say goodbye, you simply walk away).

On the bright side.. metodas “Jei nori suprast kaip ištikrųjų gyveni, reikia kurį laiką taip negyventi” yra ištikrųjų puikus, nes jau kyla idėjos apie naujo darbo paieškas, o gal idėja apie didesnes gyvenimo modifikacijas. Will let you know :)

Labanakt :*

Rodyk draugams

Pranašiški žodžiai, vėjaraupiai ir visa kita

2009-06-04

Prieš keletą dienų FB parašiau: “Norėdamas sužinoti kaip gyveni, turi kurį laiką taip negyventi”. Tuomet supypsėjo Dievo skype žinutės langas, priemęs mano msg ir žodis tapo kūnu. Kūrį laiką gyvenu / gyvensiu kitaip nei esu įpratus. Horizontalioje padėtyje. Dar gi dearest sakiau, kad labai noriu savaitėlę nieko neveikt. gee… norėkit atsargiai. Nevyniojant pipirų į cukraus vatą ir nebarstant migdolais - vakar man diagnozavo vėjaraupius :) Taip, žinau, tai vaikų liga, tačiau galime kaltinti mano beribį infantilumą turbūt. Labiausiai žavi reakcijos “Tu juokauji !” Kai kamnors pranešu savo diag-nonsense. I wish .. bet nifiga nejuokinga. Didvyriškai nesikasom. Kadangi turiu marias laisvo laiko, turėčiau kažkaip tai džiaugtis. Bet laisvas laikas atskiedžiamas visišku jėgų nebuvimu ir veiklumo koeficientas grėsmingai artėja prie 0.

BTW, tiek kurie nežino, and mano peties nutūpė trys juodi paukščiai..

Tikiuosi vėjaraupiai neišvagos paukščiams dangaus..

Any how.. einu naudotis privilegija nieko neveikt (pagal galimybes) ir eilinį kartą pažiūrėt vieno mėgstamiausių filmų su labai pastarosiom dienom man aktualiu tagline’u “How do you say goodbye to someone you can’t imagine living without?”

Rodyk draugams