BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘LetMeFLy filosofija’

Popietės mintis

2009-07-15

Štai kaip aš pasijuntu kai dauguma žmonių nusuka akis šalin po penkių minučių mano laimės teorijos paskaitos, nors nespėju pabaigt nė įžangos. Kasdien tarsi didelis zoologijos sodas aplink :) bet viskas gerai, geriau nei tu manai.

(Iš čia)

Jei kiti jaučiasi taip pat apie mane, tai vadinasi viskas uber :)

Rodyk draugams

That’s my diag-nonsence. What’s yours?

2009-07-10

Viskas prasidėjo nuo fraktalų ir muzikos. Fraktalinės muzikos, o gal muzikinių fraktalų. Ne tai svarbu. Sierpinskio trikampiai užvaldė mintis suskaidydami į mikroninę begalybę visą sąmonę/pasamonę/nesamonę.

- Are you floating in your inner universe again? - teiraujasi S. O vėliau su gailesčiu žiūri į mane kai mėginu išaiškinti, kad štai tas medis už ofiso lango turi matematinę formulę, bei suskaičiavus jo lapus tikrai gautumėm Fibonačio skaičių, nes viskas gamtoje, bei begalinėj visatoj yra dalis tos sumautos skaičių eilutės.

Tu ir aš? Mes taip pat turim savo matematines formules. Taip kad nėra čia vietos netikėtumo faktoriui, sėkmei, nesėkmei. Likimas? Likimas yra matematika. Funkcijos kreivė, o tu jos taškas, kuris net nepriartėja prie koordinačių centro ir yra vienas iš begalybės.

Taigi, adrenalino lygis kraujyje šokteli sukeldamas dizzy-tripy-spacy būseną. Blogiausia, kad šioms cunamio bangom skalaujant vidinius krantus, pagal kultūringo žmogaus elgesio dogmas, turiu jaustis kalta dėl savo būsenų, o puikioji šaunioji visuomenė turi teisę žinoti kas man yra. Ne, teisės į personal space’ą ar toleranciją čia nėra. Gyveni tarp žmonių - elkis kaip yra priimta ir standartizuota. Tada atsiveria Didžiojo Kanjono vertės tuštuma, tarp manęs ir jūsų, kuri linkus tik didėti lygiagrečiai laiko kreivei.

That’s my diag-nonsence. What’s yours?

Niekas nesako, kad miegas nusineš į kokį Happyfriendlystaną.

Užmerkiu akis jaukiai pasislėpus dearest glėby, bet penktojoj miego fazėj viskas vėl in action pilnu tempu.

Sapnų karalystės saulei užėmus poziciją pačiame mėlyno skliauto centre, mano tėvų namo galiniam kieme, šalia to kas liko iš abrikoso vyksta toks 60’s style baliukas, su home made vynu ir home made sausainiais. Aplink mano mokyklos laikų bičiuliai ir visų dalykų mokytojai. Net seksualusis fizikos genijus, kurio pavardę eskaluodavom kasdien po begalybę kartų. Tie, kurie buvo palikę žemės planetą iki duotojo laiko, Dievo malonės tvarka, buvo ten taip pat. Matyt kokia išimties tvarka sapnai visada kupini lavonų. Visoj gražioj scenoj trūko vieno vienintelio esminio elemento - gravitacijos. Tačiau, kaip visuose mano nemaloniuose sapnuose po adrenalino cunamių, gravitacijos nebuvo šaunioji šutvė visai nesureikšmino, tiesiog leido laiką įsikibę į sodo medžius, kurių šaknys buvo labai giliai įsiskverbę į planetos epidermį (ar epidermis gali būt gilus? :D ). Tik jų žodžiai iš burnų sklido ne oro vibracija, o materialiomis raidėmis, kurios kilo aukštyn sudarydamos sakinius. Ir viskas ką bandžiau visiems pasakyt buvo:

- Ei, su pasauliu kažkas ne taip!!!
- Graži diena, tiesa, brangioji ? Paduok man dar vieną eklerą, - lietuvių kalbos mokytoja su makiažo overdouzu ir Žemaitės kūrinių analizėm pedagoginio megztinio kišenėj perbraukė savo kaulėta ranka mano išsitaršiusius plaukus atkosėdama raides.

Tada atsibudau. Prisiekiu, dar niekada gyvenime neesu taip džiaugusis gravitacijos jėga.

Ar ir tu pasimeti savo sapnuose? Gal ką gero rasi toliau.

Rodyk draugams

There is no other end :: end is happening noW

2009-06-26

Rodyk draugams

Apie Vietas ir Laiką

2009-06-15

(”Eternity impression”, Camera obscura, Edinburgh, Scotland)

Keletą dienų atgal sėdėjom su dearest St. Stephens Green parke ant žolės ir dorojom sušius iš M&S, kol lengvas vėjas vėlė plaukus ir mintis. Šiandien užsukau čia pat paskaityti šiek tiek D. Couplando ir, nepaisant to, kad salai neįprastai vasariška diena išviliojo visus dubliniečius lauk į parkus, skverus ir gatves, mūsų tądien eksploatuota vieta buvo tuščia. Atsisėdau, nusiaviau batelius ir ėmiau kojų pirštais skverbtis į žolės kilimą mėgindama iš augalų molekulių išsiurbti informaciją sugertą prieš kelias dienas.

Jei laiko nėra ir tos kelios dienos neįvyko, tai anadieniniai mes visdar esame čia, tos pačios žolės paviršiuje, dimensijoje, kurioje sekundės nejuda.

Keistas šiurpas perbėgo oda.

Mano significant other dabar už begalybės kilometrų vandens ir sausumos, visdar pakeliui tolyn nuo manęs, jau kelinta para (nors, in case planeta happened to be apvali, tai tolyn anksčiau ar vėliau tampa artyn), o šita žemė po manim, žolė, medis šalimais ir visa aplinka nepakitus. Aš keliom dienom senesnė ir mano atmintis talpina keliais MB daugiau informacijos nei tada, tačiau kai padedu delną ant žemės tiksliai toje vietoje (turiu fotografinę atmintį), kur laikiau tąsyk, mane apima begalybės jausmas.

Jei laikas yra tarsi tunelis ir mūsų projekcijos lėtai juo slinkdamos atsitinka laike vis kitu pavidalu, tai kodėl vistik mes vykstame laike, o ne laikas mumyse?

Įsivaizduok, jei tu, arba aš, tiesiog būtum sustingęs vienoje vietoje, o laikas vyktų tavyje.

Koma. Kartais apie tai galvoju. Alternatyva gyventi vidinėj galaktikoj, kai laikas vyksta tavyje. Begalo moderni būsena, modernesnė, net už plastiką, anksčiau prilygusi mirčiai, o dabar tiesiog kritinei būsenai.

O ką jei vieną dieną visa puokioji šaunioji žmonija imtų ir panirtų į šiltą ir jaukų niekur, o specialūs robotai prižiūrėtų visų mūsų, savo savyje tarpstančiųjų, vegetuojančius kūnus? Aš norėčiau miegoti šioje žolėje ir kad laikas vyktų manyje vėl ir vėl tos antradienio popietės ant žolės valgant sušius laiko tunelio atkarpoje.

Labanakt.

Rodyk draugams