BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘radau’

Vilniaus Getas :: Demokratija

2009-12-14

Einamuoju metu mano vakarinių/grindų šveitimo filmų repertuaras labai priklauso nuo Linkomanijos meniu random ir šito postapokalipsės addict’ų kampelio. Tai apie visokius “normalius” filmus sužinau visiškai atsitiktinai. Kaip ir apie šitą Audriaus Lelkaičio šokoladinį saldainį su migdolų įdaru.

Gyvendama Kaune turėjau lengvą obsesiją čigonams ir jų kultūrai. Žiūrėdavau Tony Gatlif filmus ir lakstydavau po miestą grotuvo ausinėse skambant soundtrack’ams, bei svaisčiodama koks nuotykių kupinas būtų būvis gyvenant su keliaujačiu cirku ir vedžiojant mešką už pavadėlio. Gaila, kad vėliau suaugau. Tačiau aš ne apie tai ..

Kartą, studijų metais, su dviem bičiuliais studentų atstovybės renginių organizavimo reikalais atsibogijom į Kirtimus (keep in mind, kad ten nemažai didžiųjų potencialių rėmėjų dislokuojasi, pvz. DHL, Utenos Alus, etc). Kolegoms pareiškiau, kad jokiais būdais negalim išvažiuot iš tos vietos neapsukę apžvalginio ratelio romų gyvenvietėj. Berods kaip tik tuo metu vyko didysis skandalas dėl supleškėjusios policininkų/Cerberių trobelės toje teritorijoje, kad nelabai gypsy friendly mano bendrakeliaiviai labai noriai pritarė idėjai.

Lėtai pravažiavom kaimelį, besidairydami pro langus.  Vieną trobos tarpuvartyje tetis auksiniais dantimis pamanęs, jog mūsų vizito tikslas toli gražu ne pažintinis, klausiamai mirksėjo akį ir dešinės rankos smiliumi rodė į kairiosios dilbį, o aplinkui žaidė vaikai. Baisausiai norėjosi išlipti ir pabendraut su vietiniais, o per vienos skurdžios trobelės langą akis badė viduje laikomas plačiaekranis televizorius išduodamas vertybes.

Privažiavę to trumpučio keliuko per getą pabaigą ir mėgindami apsisukti pamatėmė, kad mumis susidomėjo neseniai pleškėjusios trobelės rezidentai žaliomis uniformomis ir ytin neišlavintom manierom. Priekyje sėdėjusiems kustiumuotiems vaikinams liepė išlipti iš automobilio ir parodyt dokumentus, o mane purtė toks isterinis juokas, kad vėliau jau stebėjausi kodėl man nebuvo liepta atsitraukti rankovių ir parodyti rankučių.

Policininkai apibarė mus už smalsumą, dar gerą laiko tarpą įtariamai žiūrėjo, suko ratus aplink automobį ir negalėjo patikėt, kad mūsų tikslai visai nesusiję su širkės pirkimu ir distribucija. Kuomet įsitikino, kad nieko nepeš, palinkėjo gero kelio ir “kad švirkštai padangų nesubadytų”.

Tada susimąsčiau apie žmogaus teisę į smalsumą. Ne jų, o mūsų. Juk niekas tavęs neprašo dokumento kuomet pėdini per kokius Lekėčius arba Šilainius. Lygiai kaip ir niekas nedraudžia dairytis į žmonių gyvenimus Tytuvėnuose. Kodėl Kirtimai turėtų būti išimtis? Nes šiuolaikinė demokratija sako, kad tavo interesai turi tikslias ribas, kurių nevalia peržengti jokiomis aplinkybėmis. Viskas jūsų pačių labui, mieli ponai ir gražiosios ponios.

Grįžtant prie filmo, man labai patinka, kad ten nėra dramatizmo ir dūsavimų, o kalbinti romai mato užsienį kaip geresnę vietą. Tokia graži lietuviška iliuzija ;)

Tiesa, nebejaučiu pasijų čigonams čia kur gyvenu. Miesto centras dažnai primena vieną didelį taborą kuris visai nežiangia į jokį dangų.

Rodyk draugams

Prokrastinacija ir Tales of Mere Existence

2009-11-19

Kuomet graužiu pieštukus, dairausi į kaimynus per langą, lygiuoju lapus ir skaičiuoju kiek kartų per minutę įkvepia miegodamas dearest, mane apima panika, kuri dažniausiai išteka ašarų latakais ir laikas būna galutinai iššvaistytas. Dažnai tikrinu elektroninį paštą, bet retai kam rašau laiškus. Žvilgčioju į telefoną ir einu parūkyt. Skaityt negaliu nieko, nes akys pagavusios pirmąją eilutę jau geidžia paskutinės. Visa tai sukelia isteriją.

Nusišypsau kai randu FB Kazimiero pashare’intą sekantį video:

Prokrastinacija būdinga bipolikams. It’s ok. Kaip to išvengti? O ištikrųjų tai niekaip..  Ir toliau elgiuosi sekančiai:

Tačiau bent jau atrandu dar vieną prokrastinacijos būdą.. tales of the mere existance. Su praktiniais patarimais ir labai nuotaikas atitinkančiais sakiniais.

Va taip ir eina gyvenimas pamažėle velniop. Tačiau kitais kartais seratonino lygis smegenyse nebūna pasiekęs kritinės ribos.

Labanakt.

P.S. Naktis yra geriausias metas neatidėlioti.

Rodyk draugams

Pirmadienio sentimentai

2009-10-05

Virš Kauno RC modeliu from Fotoskrydis.lt on Vimeo.

Ačiū, Viliau. ;)

Rodyk draugams

Self’motivation’o Banalico

2009-07-30

Rodyk draugams

Tees, Spam

2009-07-21

Noriu šitų.

čia.

Rodyk draugams

Popietės mintis

2009-07-15

Štai kaip aš pasijuntu kai dauguma žmonių nusuka akis šalin po penkių minučių mano laimės teorijos paskaitos, nors nespėju pabaigt nė įžangos. Kasdien tarsi didelis zoologijos sodas aplink :) bet viskas gerai, geriau nei tu manai.

(Iš čia)

Jei kiti jaučiasi taip pat apie mane, tai vadinasi viskas uber :)

Rodyk draugams

There is no other end :: end is happening noW

2009-06-26

Rodyk draugams

The Book Seer

2009-06-25

The Book Seer

Rodyk draugams

Švieskampiai

2009-06-24

Aš dievinu žmones, kurie žiūri į viską iš švieskampio. Kolegės draugas kalba:

- Negaliu sulaukt, kada mane recesijos dėka išmes iš įgrysusio darbo, sava iniciatyva niekaip neprisiversiu susirasti kito.

Mes visi geriausiai veikiam kai kas prispaudžia uodegą? ;)

Taigi kartais tai kas atrodo blogai, išties yra tik postūmis į daug geriau.

Puikus projektas pailiustruojantis tai:

Šičia.

Rodyk draugams

Mūzos užmigo po raganų šluotom

2009-06-23

On the dark and gloomy side, prieš dvi dienas supratau, kad idėjos nebesirealizuoja ir nesimaterializuoja bei nebeišsireiškia pinigine išraiška į sąskaitas. Galvoj labai daug minčių ir visos juda nesinchroniškai atsimušdamos į kaukolės perimetrą bei sukeldamos sąmyšį ir kartais net fizinį skausmą. Nekeičiant būdo ir prigimties, naujuoju suvokimu iškart pasiskundžiau net dviems žmonėms. Vienas išvadino tingine, o kitas patarė nedaryt nieko ir pamėgint už pusmečio, jei dar jausiu poreikį. Be abėjo, mano užgautas ego mėgino įrodyt, kad anaiptol aš netingiu. Mėginau iš krūvos lapų vistik sukurpt kokį niekinį man pačiai neįdomų straipsnį, tiems kurie spausdina už grašius, tačiau vakar apie vidurdienį visa lapų krūva ir pdf’ai keliavo tiesiai į materialią ir virtualią šiukšledėžes, o post-it lapeliai su idėjom ir stick-notes nuo mac’o ekrano iš paskos.

“Jei išmėtysi file’us belekaip, save’indama kur papuolė ir nesilaikydama jokios sistemos, tai nieko iš to nesigaus, tas pats su mintim, Alma, susitvarkyk” - sako vienas puikusis.

Vertėtų.

On the bright side, tebeturiu savo pabodusį day job (viskas yra su****as marketingas), kuris kaip ir yra mano pagrindinis incoming’o šaltinis ir krūvą gerų knygų įvairiausiais formatais, bei poreikį mokytis ir vieno kolegos užsuktą projektą, prie kurio tuoj tuoj mane prijungs (tarsi kokį usb gadget’ą), bei dienos ir naktys užsipildys ta veikla kuria ir turėčiau užsiimti pasak mano bakalauro diplomo.  Jei allmighty nuobodulys neapims greičiau. O kolkas ..  džiugumas, kad dearest grįžta penktadienio paryčiais iš už kitapus pelkės ir to paties penktadienio vidurnaktį aš pati išsibeldžiu atostogų. Naujas trendas - per mėnesį matytis tik keletą valandų. Moderniojo pasaulio standartas: idealūs santykiai = (ji + jis + skype) / atstumas - fizinis kontaktas * laikas.

Neverkšlenk, LetMeFly, viskas su tavim ok.

ahh .. man tikrai reikia atostogų, saulės ir tų žmonių su kuriais dabar bendrauju mostly tik spoksodama į screen’ą.

O žemiau labai graži iniciatyva kelti ūpą:

šičia

Ir dar apie dead line’us:

Rodyk draugams