BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘svaisčiojimai’

Apie Vietas ir Laiką

2009-06-15

(”Eternity impression”, Camera obscura, Edinburgh, Scotland)

Keletą dienų atgal sėdėjom su dearest St. Stephens Green parke ant žolės ir dorojom sušius iš M&S, kol lengvas vėjas vėlė plaukus ir mintis. Šiandien užsukau čia pat paskaityti šiek tiek D. Couplando ir, nepaisant to, kad salai neįprastai vasariška diena išviliojo visus dubliniečius lauk į parkus, skverus ir gatves, mūsų tądien eksploatuota vieta buvo tuščia. Atsisėdau, nusiaviau batelius ir ėmiau kojų pirštais skverbtis į žolės kilimą mėgindama iš augalų molekulių išsiurbti informaciją sugertą prieš kelias dienas.

Jei laiko nėra ir tos kelios dienos neįvyko, tai anadieniniai mes visdar esame čia, tos pačios žolės paviršiuje, dimensijoje, kurioje sekundės nejuda.

Keistas šiurpas perbėgo oda.

Mano significant other dabar už begalybės kilometrų vandens ir sausumos, visdar pakeliui tolyn nuo manęs, jau kelinta para (nors, in case planeta happened to be apvali, tai tolyn anksčiau ar vėliau tampa artyn), o šita žemė po manim, žolė, medis šalimais ir visa aplinka nepakitus. Aš keliom dienom senesnė ir mano atmintis talpina keliais MB daugiau informacijos nei tada, tačiau kai padedu delną ant žemės tiksliai toje vietoje (turiu fotografinę atmintį), kur laikiau tąsyk, mane apima begalybės jausmas.

Jei laikas yra tarsi tunelis ir mūsų projekcijos lėtai juo slinkdamos atsitinka laike vis kitu pavidalu, tai kodėl vistik mes vykstame laike, o ne laikas mumyse?

Įsivaizduok, jei tu, arba aš, tiesiog būtum sustingęs vienoje vietoje, o laikas vyktų tavyje.

Koma. Kartais apie tai galvoju. Alternatyva gyventi vidinėj galaktikoj, kai laikas vyksta tavyje. Begalo moderni būsena, modernesnė, net už plastiką, anksčiau prilygusi mirčiai, o dabar tiesiog kritinei būsenai.

O ką jei vieną dieną visa puokioji šaunioji žmonija imtų ir panirtų į šiltą ir jaukų niekur, o specialūs robotai prižiūrėtų visų mūsų, savo savyje tarpstančiųjų, vegetuojančius kūnus? Aš norėčiau miegoti šioje žolėje ir kad laikas vyktų manyje vėl ir vėl tos antradienio popietės ant žolės valgant sušius laiko tunelio atkarpoje.

Labanakt.

Rodyk draugams

Apie žmones

2009-06-11

Niekada perdaug nemėgau žmonių. Ypač lietingoje saloje. Dairydavausi į laikrodį vakarienių/vakarėlių metu ir mėginau išsisukti nuo draugiškųjų situacijų, tačiau puikiai jausdavausi minioje kai nereikėdavo su niekuo kalbėtis. Suplanuota depersonalozacija ir ištirpimas aplinkoj. Tų kuriuos galiu pakęs šalia savęs daugiau nei valandą per savaitę yra vos keli. Prefer’inu knygas ir mac’ą. Todėl mane erzina, kai žmonės su kuriais dėl vienų ar kitų priežasčių share’inam kurį laiką tą pačią patalpą mano, kad mums rekėtų eiti siurbčiot vyno kažkur. Nes.. jei mes eisim išgert kartu, mum reikės kalbėtis, o apie ką kalbėtis mes tikrai neturim. Taip, kad gal geriau prigriebkim dar ir žurnalų su knygom, imituokim bendravimą su vaizdinėm priemonėm, aptarinėkim šifro dydį Irish Times šešto puslapio dešinėje pusėje.

Žmonės turėtų palikti žmones ramybėje.

On the dark and gloomy side, kai atsiranda kažkas, ką galiu pakęs tiek pat kiek pati save ir su kuo galėčiau likti neribotam laikui negyvenamoj saloj tarp palmių, bei gi manęs neerzintų toks buvimas, tai į mūsų glaudų tarpusavio ryšį įsiterpia .. nei daug nei mažai.. visas supistas Ramusis vandenynas. Išleidau šiandien vyra į kitą pelkės pusę.. ir apsimetu Alisa stebuklų šalyje, skęstu savo inner galaxy, nekišdama nosies į čia ir dabar realybę, nes visai nenoriu su ja dealint. Taip ir palikim. Ir padirbkim šiek tiek, nes

.. it’s gona be ok @ the end. if it’s not ok it’s not the end ..

Rodyk draugams

Pranašiški žodžiai, vėjaraupiai ir visa kita

2009-06-04

Prieš keletą dienų FB parašiau: “Norėdamas sužinoti kaip gyveni, turi kurį laiką taip negyventi”. Tuomet supypsėjo Dievo skype žinutės langas, priemęs mano msg ir žodis tapo kūnu. Kūrį laiką gyvenu / gyvensiu kitaip nei esu įpratus. Horizontalioje padėtyje. Dar gi dearest sakiau, kad labai noriu savaitėlę nieko neveikt. gee… norėkit atsargiai. Nevyniojant pipirų į cukraus vatą ir nebarstant migdolais - vakar man diagnozavo vėjaraupius :) Taip, žinau, tai vaikų liga, tačiau galime kaltinti mano beribį infantilumą turbūt. Labiausiai žavi reakcijos “Tu juokauji !” Kai kamnors pranešu savo diag-nonsense. I wish .. bet nifiga nejuokinga. Didvyriškai nesikasom. Kadangi turiu marias laisvo laiko, turėčiau kažkaip tai džiaugtis. Bet laisvas laikas atskiedžiamas visišku jėgų nebuvimu ir veiklumo koeficientas grėsmingai artėja prie 0.

BTW, tiek kurie nežino, and mano peties nutūpė trys juodi paukščiai..

Tikiuosi vėjaraupiai neišvagos paukščiams dangaus..

Any how.. einu naudotis privilegija nieko neveikt (pagal galimybes) ir eilinį kartą pažiūrėt vieno mėgstamiausių filmų su labai pastarosiom dienom man aktualiu tagline’u “How do you say goodbye to someone you can’t imagine living without?”

Rodyk draugams