BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘svaisčiojimas’

Būti savimi

2009-06-19

Douglas Coupland rašė, kad visi sulaukia tam tikro amžiaus, kai nori pasprukti iš savo gyvenimo, nepaisant to kaip atrodo iš išorės ar kuo apsimeta. Žmonės tiesiog nebenori daugiau būti tuo kuo yra. Jie nori sustabdyt būties traukinį ir, pasiuntę velniop visus ir viską, išlipt. Tai universalus pojūtis, kurio neišveng-ė/s nei tas valkata prašantis monetų, kurį kasdien sutinki autobuso stotelėje, nei Didžiosios Britanijos karalienė. Vėliau Douglas Coupland tai vadina mid-twenties krize.

Ar tu nori pabėgti ?

Pripažink, kartais pasvajoji būti kuonors kitu, įsijauti į rolę, leidi kažkam kitam valdyti nuosavą kūną keletą dienų. Būti bet kuo, tik ne savim. Arba savim tuo kuris yra toks pat, kaip ir visi kiti, bet mažiau toks nei tu. Kitas tu, kuris turi puikų darbą, gerą būstą, tobulą šeimą ir tokiu išliks iki grabo lentos.

Niego blogo nėra būti tavimi, arba būti manimi. Galų gale gyvenimas yra visai pakenčiamas kitomis dienomis, tiesa? Tu sakai - išgyvensiu. Ramini savo aplinką, kad neverta jaudintis, kuomet vis dažniau įsmeigi žvilgsnį į dangų tarsi išgyvendamas akių kontaktą su būtybe gyvenančia ties Andromedos ūku. Viskas greit praeis. Gal tik padauginsi martinių gulėdama-s/a lovoj, ir eisi apsipirkinėt ebay vienuoliktą valandą vakaro, fone skambant Come away with me by Norah Jones , o ryte net neatsiminsi, kad bid’inai už tau visai nereikalingus daiktus ir už kelis baksus įsigijai karoliukais siuvinėtą staltiesę, prie kurios siuvinėjimo šešiamečiai Gambijos vaikai praleido keletą dienų, bei designer akinius, kurie tuo metu atrodė tarsi novokainas tuštuma apnuodytai sielai, bei visą galaktiką vintage’inių atvirukų dekoruotų Louis Wain katinais (savo beprotybei pabrėžti). Kam nepatinka atvirukai?

Smulkmenos mums padeda nebūt savim trumpam. Pripažink. Tam reikalui rankinėje visuomet nešiojuosi kaleidoskopą.

Tačiau juk kartais rytais, kai valaisi dantis ir netyčia paslapčiom užmeti akį į veidrodį - savęs neatpažįsti! Arba kai eidamas gatve pagauni savo atspindį baloje, vitrinoje, praeivio akiniuose. Tu neesi tu. Esi visų perskaitytų žurnalų, knygų, matytų filmų, savo draugų, radio laidų, praeities didvyrių, tėvų, kaimynų, tų šarmu spinduliuojančių nepažįstamųjų, kuriuos matei parke ant suoliuko ir t.t. koliažo reflekcija.

Būti savimi reikia daug drąsos. Nes juk nori, jog tave acceptin’ų.

Kita vertus o kas esi tu ? Kas esu aš? Ar sprendimai kuriuos priimi yra tavo, ar taip darai dėl kitų priežąsčių? Kodėl renkiesi šitą kvepalų rūšį? Kodėl skaitai šitas knygas? Ar dirbi darbą kurio norėjei? Ar žmonės su kuriais leidi laisvalaikį tau patinka ar būni su jais tik dėl to, kad juos pažįsti ir pažinti naujus žmones tau atrodo perdaug varginantis dalykas, nors iš tiesų jie tavęs visai nedomina?

Kažin, jei vieną rytą gerai trinktelėtum galvą į lovos kampą ir tave (arba mane) ištiktų amnezija, pamirštum viską ką skaitei, matei ir girdėjai, pamirštum kaip reikia gyvent ir ką apie tai galvoja kiti, pamirštum hopes & expectations ar tada būtum savim?

Turiu tau vieną patarimą, penktadienio proga:

Rodyk draugams