Cinnamon Dolce Latte

Niekaip negalėjau atrasti rankinėje skambančio telefono, tad iškračiau visą turinį ant stalo ir atlikau šiokią tokią inventorizaciją .. Tu man dabar atsakyk: ar normalu turėti tokį rinkinį daiktų ir nuolat tampytis jį su savimi, tarytum sraigei:

- Kišeninis veidrodėlis;

- 3 praimti pakeliai nosinių (turbūt dažnai verkiu, nes slogas išsigydžiau prieš gerą mėnesį);

- Vitaminai (čia ok, jei nebūtų rankinėje - pamirščiau išgert.)

- Dėžutė degtukų (niekad neprisdeginėju jais, thought..)

- Cigaretės

- Užrašų knygelė

- Dvi dėžutės nuskausminamųjų (ne outdated, kaip bebūtų keista).

- Body Shop lūpų balzamas

- Du lūpdažiai

- St. Patrick’s festival skrajutė

- Love Lab brošiūrkė

- Trys H&M čekiai, seniausias su vasario mėnėsio data.

- Mark & Spencer 2 čekiai (irgi vasario)

- Pirštinės

- Pirštinių etiketė

- Lašai plaučiams, kurių ieškojau namuose kuris laikas

- Kelios business cards, kaikurių atsiradimo priežąsties nenumanau

- T-Shirts popieriniame maišelyje, pirkti praeitą ketvirtadienį

- Tuščia kosmetinė (su meškučiais, juokinga ;) )

- Akinių dėklas.

- Sūlaužyti akiniai nuo saulės

- Sulaužytų akinių nuo saulės kojelė

- Plaukų gumytė

- Plaukų segtukas, kurio niekada neesu naudojus

- Pinigų piniginė

- Kortelių piniginė

- Mėtinukai

- Du pakeliai kramtomos gumos

- Bičiulio dovanotas rašalinis rašiklis, be rašalo.

- Bic tušinis, už kokius dešimt centų (numanau, kad pavogtas iš banko).

- H&M saulės akiniai su visom etikietkom (matyt labai reikėjo.. )

- iPod’o sleev’as

- Neaiškios paskirties dėžutė (matyt laimei susidėt)

- Wired žurnalas

- Mažas traškučių pakelis, tuščias (neatmenu kada vartojau tai)

- Pora spauzdintų maps’ų.

- Seth Godin’o Dip’as

- 4 panaudoti tramvajaus bilietai

- Raktai

- Žiebtuvėlis

- Dar vienas lūpdažis.

Va tokį vat gyvenimą sraigė nešiojasi su savimi kasdieną.

Rodyk draugams

Taip, šiąnakt ir vėl miegojau mažai, mėgindama rašyt reikalingus tekstus, kurie visai džiugino.

Šiandien vėl vėlavau į darbą, bet juk prieš išeinant iš namų turėjau įsitikinti, jog pudros kiekis maskuoja miego valandų trūkumą.

Vienas garbus žmogus sakė:

- Darbas ne b****, pastovės.

Rytais visuomet vadovaujuosi šia auksine taisykle, o dėl vulgarumo jūsų akys perdaug nesusibraižys.

Atėjau, atsirakinau duris, ir iš ties - darbas niekur nedingęs, sulindęs visas į elektroninio pašto paskyrą ir STOVI. Gražu žiūrėt tiesiog.

Bet aš ne apie tai.

Rytinis laikraštis šiandieną buvo kaip niekad įdomus ir kartu su puodeliu Starbucks peppermint cappuccino sudarė nepaimanomą puikios dienos pradžios duetą . Apparently, Čilės žemės drebėjimas buvo 1.8 balo stipresnis už Haičio 7 balų pagal Reichterio skalę. Vadinasi pasaulio pabaiga įgauna šiokį tokį pagreitį. I am not sorry at all, that’s for sure.

Cinizmas nėra nusikaltimas, ok? Tačiau skaitant apie katastrofas aš įgaunu drąsos daryti tai ką noriu.

Pamaniau sau: koks puikus pavasaris, galbūt vienas iš paskutiniųjų. Reikia išnaudoti laiką linksmybėms ;)

Sekančio negalėjau nepaskleisti toliau po cyber platybes, nes made my day big time.

Rodyk draugams

Aš visiškai nesuprantu modernaus meno, galite už tai mesti į mane ar į mano daržą akmenį, pasigendu ten estetikos nors tu ką. Su postmodernizmu dar so so .. siurealizmas net gi patinka, tačiau kaikurios modernumo kryptys perkopia tam tikras ribas ir nužingsniuoja mylias užribiu. Net ir fluxus (tenesupyksta J.Mačiūno gerbėjai) man, kaip bičiulis mėgsta sakyti, “it’s fun, but is it art?” jausmus tesukelia. Tačiau aš apie kiek didesnį ekstremumo tašką kreivėje norėjau pasikalbėt su tavim, mielas skaitytojau. Kadangi jau Naujuosius metus sutikinėjau Londone, tai pasinaudojau proga apsilankyti Tate Modern, su tikslu pagaliau pavėpsot į Andy Warhol originalus, nes šitam diedui aš vistik turiu obsesiją. Bebrowsinant po tą jau modenumo meką su dearest ir bedžiūgaujant atradus darbus meninkų kurių pavardes teko girdėti dailės mokykloj aptikau tai ko dailės mokykloj manęs vistik nemokė - avangardistus Viennese Actionists. Kadangi turiu lengvą fetišą tokiems menininkams kaip Romain Slocombe, bei visai medical fetish fotografijos estetikai, tai labai jau užkabino akį, tik tos jau anksčiau minėtos estetikos neradau tiek kiek tikėjausi. Viennese Actionists praktikavo performancus praskiestus kūno skysčiais, gyvulių kūno dalim, krauju ir pabarstytus visai nesofistikuotu žiaurumu.

Tas barzdotas vyrytis kurį matei video yra Hermann Nitsch. Jis mėgdavo aukoti savo kūną menams tiesiogine prasme. Imk dar vieną jo saldainį su galvijjų vidurių įdaru..

O jei nori ir daugiau vaizdų ..

Visą šitą “meninį” reiškinį vertinu labiau iš socialines pusės ir tai man sukelia didelį antropologinį susidomėjimą. KODĖL? Kas verčia ilgabarzdį Hermaną manyt, kad pastarieji veiksmai yra pasigėrėjimo verti? Kas verčia publiką susirinkti stebėti kiaulės kraujo ir vidurių taškymosi ant nuogo moters kūno. Šokiravimo menas? Dabar jau nebepamenu kas man aiškino, kad viskas dėl laikmečio dvasios, žmonės ieškojo revoliucinės saviraiškos. Ar jie rado tai ko ieškojo karvės išmatose? Ką tu manai, intelektualusis skaitytojau?

Rodyk draugams

Ta proga, kad Kalėdos jau šnopuoja į tavo nugarą ir naktimis negali užmigti svarstydamas/-a, ką supakuosi į blizgantį popierių tetai Elenai ir pusbroliu Tomui, nesiblaivai nuo gruodžio pradžios ir niūniuoji į taktą prekybcentriuose skambančioms kalėdinėms melodijoms besistumdydamas prie DVD lentynų (nepirk Northern Express, maldauju), o tavo širdį vakarais užlieja plastikinis gerumas, kartu su kiaušininiu likeriu, bei LED lempelių skleidžiama šiluma, nuo kaimyno namo (taip to, kuris užsimanė, kad jo troba su visais elniais ir besmegeniais būtų matoma iš kosmoso, tik nepagalvojo apie gręsiančias elektros sąskaitas), perskaityk dar kartą mano pernai metų kalėdinius žodinius vėmalus.

O aš toliau galvosiu kokį šlamštą sukrauti ant dulkančių šakų kambario kampe, kad sukurtų šventinę atmosferą.

Rodyk draugams

Ką veiki?

Aš švaistau laiką tarsi kokį San Antonio paplūdimio smėlį saujom į nebūtį. O koks gražus šiemet ruduo.. Vakar po repliojimo Bray Head, saulei nusileidus, uodėm tą rudenio aromatą. Deginamos anglies, sudžiūvusių lapų ir vanilinės kavos kokteilis tvyrojo ore pasklidęs tarp žaidimų automatų ir atskiestas Airijos jūros moliuskų arijom, bei gėjaus taivaniečio spygavimais apie jo piercing’ą liežuvyje. Būties lengvumas ir traukinio bėgiai.

Gyvenu gerai.

Vakar prisiminiau ką reiškia kai savaitė prasideda sekmadienio vakarą. Dėliojau žodelius į mozaikas įrodančias proceso priority prieš rezultatą marketingo vingrybių tuštybės mugės prekystaliuose iki penktos ryto, o po poros sapnų jau gaminau dearest pusryčius. Kai mažiau miegu esu kažkiek laimingesnė. Nors seratonino rezervuarai vidiniuose rūsiuose jau kuris laikas neužsipildo palaiminga hormonų esencija. Nieko nepadarysi. Niekas neįdomu.

Kol Dearest dirba, o likusi šeimos dalis įrodinėja savo profesinius gabumus atitinkamoms įstaigoms, browsinu paraudusiom akim po social web’uose dislokuotas pažįstamų mergšių nuotraukas ir svarstau ar tos barbytės, kurios demonstruoja išblukusias, nesufokusuotas fotografijas sukomponuotas tarp morkų lysvės ir šiltnamio dėvint Gariūnų mados namų ekskliuzyvinius skudurus ir išvirtusias savo pieno liaukas yra laimingos? Jų gyvenimas rodosi toks mažučiukas. Kaip gyvenimas gali būt toks mažytis? Du barai, pora gatvių, keletas stulpų, apnuogintas įtrauktas pilvas, pora pseudo-brandų ir atkištos lūpytės. Pigu. Stebėtinai pigu. Tačiau kol esi jaunas/jauna ir tavo asmenybė formuojasi skaitmeninėj erdvėj įtakota nesibaigiančio dėmesio poreikio, o pilkosios ląstelės neblizga išmone..

Bet aš pavydžiu tiems kurių poreikiai apsiriboja loviu iš kurio ėdama ir išskėstų kojų sceniniais vaizdais . Pastarieji bent jau neišgyvena egzistencinių krizių ir savirealizacijos stokos. Save realizuodami elementariausiu pasikrušimu nuomotam hostelio kambaryje arba ant automobilio galinės sėdynės.

Kodėl man taip bado akis tos mergšės? Nežinau .. aš kaip marketingistė mėginu surast originalų būdą iš jų bukumo užsidirbt maksimalias sumas minimaliomis darbo sąnaudomis [IT dresūros palikimas, darbo optimizavimo uždaviniai :D ].

Kaip tik priėjau tą smegenis pajungiančios knygos skyrių kuris kalba apie savęs pateikimą..

Tai va .. Neužsibaigia mintis nuvalkiota ir paprasta.

Gero vakaro.

Rodyk draugams

Nuo vidurnakčio iki dabar mane kamavo lengvas nesimiegojimo procesas, todėl laiką žudžiau browsindama po svetimus gyvenimus visokiuose social web’uose. To pasekoje neišvengiama tapo viena išvada, kurią dabar va jau ir paviešinsiu.

Pigiems žmonėms patinka pigūs daiktai. Tačiau tai anaiptol nėra blogai,nes pigiems daiktams irgi reikalinga paklausa. [Kitais žodžiais - pigių daiktų tikslinė rinka ir yra pigūs žmonės]

Airijoj pardavinėjamas šlamštas

Tai gi, jei ne kvailiai, tai kas pirktų rožines delfinų figūrėles? Kiek Kinijos plastmasinio šlamšto fabrikų sustotų, jei žmonės vieną dieną užsikrėstų virusu nuo kurio jų IQ kilstelėtų keletu punktų bei imtų svarstyti prieš pirkdami C-rate’ines plastikines figūrėles savo kambario dekorui?

Taip kad viskas yra gerai.

Any how, mane vistiek žavi tai, kad kažkas visdar mano jog raudonom ilgakotėm rožėm apmėtyta lova ir pigiais apatiniais dėvinti mergšė toje lovoje yra kokia tai pseudo-prabangos migla, kurią reikia paskleisti po cyber erdvę, kaip savo “ne veltui ” gyvenamo gyvenimo garantą. Kas liūdniausia, tų taip dabar manančių kontaktai kažkada teršė mano telefonų knygeles ir elektroninį paštą. Gerai, kad pavasarinių tvarkymųsi metu atfiltruoju ir spam’inius žmones. Siūlau ir tau.

Labanakt.

Rodyk draugams

Kartais tenka baidyti savo norus besibraunančius iš sąmonės į pasamonę, tarsi uodus šiltą vasaros vakarą prie ežero pamiškėj mėginančius pasimaitinti tavo krauju paliekant skausmingus patinimus.

“Manyk apie save kaip apie savo norus pildančią. Tik viskas keista maniera. Kliaukis law of attraction”. Sumirksi draugužio sms mano mobiliojo telefono ekrane vieną iš praeitos savaitės dienų, kuomet sėdėjau kambario kampe apsikabinus kelius ir spoksojau į miniatiūrinį voro pasaulėlį ant palangės. Nuo to laiko stengiuosi įsivaizduoti savas mintis tarsi medžio lapus plaukiančius upe, kuomet stebiu šiuos nuo kranto ir paprasčiausiai paleidžiu.

Koks galingas ginklas yra sąmonė ir savisąmonė. Jei nemoki viso to gerai valdyti gyvenimas gali pavirsti viena didele nesamone. Kiek kartų senuose namuose stebėjau lėktuvus per langą (gyvenome netoli oro uosto) ir patyliukais įsivaizdavau kaip metaliniai paukščiai mano valios pasekoje sprogsta. Tai niekada neįvyko. Atradau, kad tik savo gyvenimą gali griauti/kurti savais norais.

Praeitą ketvirtadienį kraustėmės ir su jau anksčiau minėtu draugužiu plepėjom apie gyvenimo keitimą ir kaip puiku būtų ne tik nauji namai, bet ir naujas darbas. Turbūt kai pats neturi valios kažką keisti tai kažkas iš aukščiau pasirūpina sudaryti sąlygas taviesiem pokyčiams tapti neišvengiamais. Tą patį vakarą manasis valdantysis direktorius man įteikė mano paskutinįjį algalapį ir ašaringą atsisveikinimą. Įžvelgi čia asociacijas?

Vėlgi aukščiau minėtam asmeniui tų pačių pokalbių metu guodžiausiu dideliu nuovargiu, atostogų ir nieko neveikimo poreikiu, beigi tuo, kad labai noriu, jog kasnors tiesiog pasirūpintų manim ir mano gyvenimu, beigi nereikėtų nieko daryti, nors trumpam. Viskas taip ir įvyko, tik labai jau keista maniera. Tiesa, galima čia pripaišyti ir ekonominio klimato įtaką, tačiau kaip paaiškinti kodėl būtent dabar, po konkrečių pamąstymų?

Dar daug panašių smulkmenėli prieš ir po, tokių kaip dearest paminėjimas, kad “rytoj tau tikrai paskambins dėl darbo interview”, kas buvo tiesa, Miss N pastebėjimas, kad mano darbo paieškos niekada netruko ilgiau dviejų savaičių ir visos kitos bičiulių prognozės.

Taigi, mielas skaitytojau, būk labai atsargus norėdamas, galvodamas ir gyvendamas. Nes tu kuri savo likimą. Tiesiogiai.

Rodyk draugams

Kiekvienas penktadienis yra Starbucks Day mano ir Miss S gyvenime, nepaisant finansinių tendencijų ir seisminės* statistikos. Mažas šventinis ritualas skelbiantis savaitgalio įžangą.

Taigi ir šiandieną išlipu iš automobilio Liffey krantinėj ties IFSC. Miss S nuvažiuoja  (tokiu būdu mėginame sutaupyti laiko).  Apsiginkluoju iPod’o ausinėm ir Skye - what’s wrong with me, pats tinkamiausias track’as airiškam penktadienio rytui. Žingsniuoju prekybos centru, kurio marketingo skyrius nuo pat atidarymo mano, kad shoping’as kažkuo siejasi su klasikinės muzikos didybe ir būtent tokio dažnio garso bangos atsimušinėja nuo stiklo vitrinų ir marmuro grindų, skelbdamos vanitas vanitatum et omnia vanitas neginčijamą vakarų pasaulio dogmą.

Mergaitė iš Starbucks (berods brazilų kilmės) mane jau pažįsta ir sveikinasi su tokiu šiltu draugišku prieskoniu, kaip koks žiupsnelis cinamono į vakarinę kavą.

- Can I get two dark cherry mocha frappuccino’s, please, - suvibruoja balso stygos mano balsas interferuojasi su  Bethoven’o kažkelintąją.

- With cream on the top? - gundo mergaitė už prekystalio.

Prieš akis prabėga riebalų nusiurbimo operacijų kainoraštis ir suskystintų riebalų tekančių lataku įvestu į paciento poodinį riebalinį sluoksnį vaizdas (mano močiutė visą gyvenimą praleido operacinėje padėdama gražinti kūnus ir pildyt savo tuštybę).

- Yes, please, - nuleidžiu akis kiek susigėdus savojo godumo.

- I knew it, - supratingai nusišypso mano naujoji suokalbininkė ir abi pajuntame labai stiprų tarpusavio ryšį.  Tarsi priklausytumėm kokiai anoniminių grietinėlės addict’ų bendruomenei ir leistumėm sau kartą į metus tą nuodėmę slapčia nuo kitų paramos grupės narių.

Slapstyk mano paklydimus, sese, vietoj dar cherry sirupo pagardinus frappuccino karamele. Darau ir didesnių nuodėmių, tačiau nutyliu viską.

Tipenu su lengva euforija tarp smilkinių Seán O’Casey tiltu ir jaučiuosi ne viena šiam pasauly. Rytinių laikraščių negaliu paimti, nepaisant to, kad popiergaliai man beveik brukami į dantis, nes abiejose rankose po milžinišką plastikinį puodą su mano potencialaus nusikaltimo įrodymais. Taip ir nesužinau, kas nutiko pasaulyje kol aš miegojau.

Tačiau moteriškas supratimas ir sulidarumas vistik egzistuoja, kad ir kiek toli vienas nuo kitų būtų nutolę kontingentai kuriuose glūdi mūsų šaknys.

*Mano reziduojama šalis yra saugiausia vieta žemėje seisminiais klausimais.

Rodyk draugams

In case mano studijų mokestis, kraustymaisi ir kitos nepalankios aplinkybės šluoja sąskaitas tarsi uraganai kokį nelaimingą regioną, tai you are more than welcome to get me some stuff, mielas skaitytojau, mano būsimiem naujiem namam (žinau žinau .. aš tikras keliaujantis cirkas su tais kraustymaisi).

Here we go..

Kam nepatinka Gummy Bears ? Visiem patinka :) Pasak gamintojų šie šviestuvai dienos metu vaiko nuobodulį, o naktį apšviečia gyvenimą LED’ais.

Iš čia

Šitas skėtis sureagavęs su lietaus vandeniu įgyja spalvas. Ne namams bet turint galvoj kur gyvenu, tai gal pakeltų seratonino koeficientą ;)

Iš čia

Kad mano sapnai būtų saldesni :)

Iš čia

Palaikant gamtos tematiką miegamąjame

Iš čia

Mergaitės visada nori batų :)

Šičia

p.s. ok, šitus nusipirksiu pati..

ir pabaigai .. tokio dalyko mūsų naujam balkone:

va taip vartotojiškai mes gyvenam šiandien.

P.S. Buy me stuff!

Rodyk draugams

Visą savaitgalį praleidau savo mėgstamiausiam salos mieste -  Galway, nes vyko Art Festival . Kad ir kaip bebūtų ironiška - aplankytų galerijų ir consumed kokteilių santykis manęs nei kiek nedžiugina ir kiti įvykiai verčia norėt važiuot prie jūros atlikt logoanalizės ir perstatyt savo prioritetų kortų namelio, bei susirgti amnezija būtų palanku ir paranku. 

Daug laiko praplepėjau su viena puikia mergaite, kuri sutinka su visatos formulės egzsitavimu ir irgi pasvajoja gyventi postapokaliptiniam pasaulyje, bei sapnuoja apokalipsę bent kartą per savaitę. Gera sutikti gentainių, taip sakant. Juolab, kad mes jau kelis mėnesius gyvenam po vienu stogu.

Tačiau ne apie tai aš. Ta pati mergaitė gatvėje netyčia buvo priversta acceptinti iš Jahovos liūdytojų lankstinuką, kurį vėliau su visa crew smulkiai išnagrinėjom sekančiam bare prie Pinot Grigio taurių ir alaus bokalų. 

Normalus sveikas pilietis besilaikantis visuomenės rėmų įsikibęs dantimis šiek tiek pašiurpsta išgirdės The End terminą, nes betkokia pasaulio pabaiga kažkodėl visuotinai vertinama, kaip šiurpus dalykas. Tačiau būtent tai, tarytum gerąją naujieną, skelbė Jahovistų popiergalis su gražiom iliustracijom: The End Is Soon! Ateina pabaiga kančioms. Tuomet, kai Miss S tai perskaitė garsiai ir susimąstė, aš paklausiau visų:

- Ar jūs kenčiate dabar?

Ir visi ėmėm juoktis, nes vienintelė tos popietės kančia tebuvo neišgyvenamos  pagirios. Gal ir perdaug čia hedonizmo. 

Vėliau kalbėjom, kad visas tas pasaulio ir žmonijos gelbėjimo planas vystomas visose religijose ir filosofijose turėtų atrodyti baisinis bullshit betkuriam protiškai įgaliam žmogui.

1. Reikia gelbėt planetą. Nuo ko ? Kas su planeta negerai? Maybe go cool down and get some life?

2. Reikia gelbėti žmoniją. Nuo ko ? Ir [svarbiausia] kam?Vardan ko?

Aš jums pasakysiu.

Nebus jokios pasaulio pabaigos, jūs visi mirsit kaip ir priklauso neišgyvenę jokio didžiojo momento savo laiku, kuris priklauso nuo gyvenimo būdo, genetikos ir šiek tiek nuo aplinkybių. Niekas jūsų neišgelbės, nes jūsų gelbėt nereikia, nes viskas yra taip kaip turi būti ir viskas yra DAMN GOOD! O jei taip nėra , kalti esate tik jūs patys. Tačiau jei labai jau bijote gyvenimo, visada galite papildyti kokios sektos sąrašus savo vardu.

Gero vakaro

Rodyk draugams