BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Whats up with the world?’ kategorija

Laimės paradoksas

2010-02-25

(Marškinėlius gali įsigyti čia)

Nesiek  rašliavos su to paties pavadinimo A.Guogos knyga. Tiesiog sutapimas.

Paskutinę savaitę keletui žmonių kartojau, kad nesuprantu kaip čia yra: šiuo metu knygynų lentynos lūžta nuo knygų apie tai kaip reikėtų gyventi, NLP, gyvenimo, laimės treneriai perka jachtas ir vilas iš susikrautų pinigų, o vakarų visuomenės laimės koeficientas smunka žemyn, nepaisant laiko praleisto ant ankščiau minėtų specialistų kušečių. Vien amazon.com siūlo apie 70.000 skirtingų skaitalų/audiobookų savipagalbai ir laimei generuoti.  Paradoksalu, ar ne?  Jei norsviena technika būtų universali, visi lakstytumėm it mdma prikirtę. Deja, objektyvios laimės nėra.

Daug nušvitėlių drąsiai teigia, kad laimė, kaip ir kvėpavimas, yra natūralūs dalykai. Tačiau jei mokomės laimės, tai netruksime mokytis kvėpuoti (meditaciniai ir joginiai kvėpavimai kolkas tenesiskaito), ryti seiles, miegoti (miegoti jau mokomės, jei atsisakome piliulių).

Visa self-help industrija man primena pigią kinietišką prekę. Imkit kad ir šitą web’ą, arba štai šį. Neatsilieka ir Aurimas Guoga su savo sėkmės idėjom.  Šlykštu tarsi šaukštas cukraus iš ryto į burną.

Parašyčiau daugiau, bet reikėtų padirbt šiektiek, kad galėčiau susimokėt už laimės ir kvėpavimo trenerius. Juokauju, aišku.

Būkit laimingi.

Rodyk draugams

Vilniaus Getas :: Demokratija

2009-12-14

Einamuoju metu mano vakarinių/grindų šveitimo filmų repertuaras labai priklauso nuo Linkomanijos meniu random ir šito postapokalipsės addict’ų kampelio. Tai apie visokius “normalius” filmus sužinau visiškai atsitiktinai. Kaip ir apie šitą Audriaus Lelkaičio šokoladinį saldainį su migdolų įdaru.

Gyvendama Kaune turėjau lengvą obsesiją čigonams ir jų kultūrai. Žiūrėdavau Tony Gatlif filmus ir lakstydavau po miestą grotuvo ausinėse skambant soundtrack’ams, bei svaisčiodama koks nuotykių kupinas būtų būvis gyvenant su keliaujačiu cirku ir vedžiojant mešką už pavadėlio. Gaila, kad vėliau suaugau. Tačiau aš ne apie tai ..

Kartą, studijų metais, su dviem bičiuliais studentų atstovybės renginių organizavimo reikalais atsibogijom į Kirtimus (keep in mind, kad ten nemažai didžiųjų potencialių rėmėjų dislokuojasi, pvz. DHL, Utenos Alus, etc). Kolegoms pareiškiau, kad jokiais būdais negalim išvažiuot iš tos vietos neapsukę apžvalginio ratelio romų gyvenvietėj. Berods kaip tik tuo metu vyko didysis skandalas dėl supleškėjusios policininkų/Cerberių trobelės toje teritorijoje, kad nelabai gypsy friendly mano bendrakeliaiviai labai noriai pritarė idėjai.

Lėtai pravažiavom kaimelį, besidairydami pro langus.  Vieną trobos tarpuvartyje tetis auksiniais dantimis pamanęs, jog mūsų vizito tikslas toli gražu ne pažintinis, klausiamai mirksėjo akį ir dešinės rankos smiliumi rodė į kairiosios dilbį, o aplinkui žaidė vaikai. Baisausiai norėjosi išlipti ir pabendraut su vietiniais, o per vienos skurdžios trobelės langą akis badė viduje laikomas plačiaekranis televizorius išduodamas vertybes.

Privažiavę to trumpučio keliuko per getą pabaigą ir mėgindami apsisukti pamatėmė, kad mumis susidomėjo neseniai pleškėjusios trobelės rezidentai žaliomis uniformomis ir ytin neišlavintom manierom. Priekyje sėdėjusiems kustiumuotiems vaikinams liepė išlipti iš automobilio ir parodyt dokumentus, o mane purtė toks isterinis juokas, kad vėliau jau stebėjausi kodėl man nebuvo liepta atsitraukti rankovių ir parodyti rankučių.

Policininkai apibarė mus už smalsumą, dar gerą laiko tarpą įtariamai žiūrėjo, suko ratus aplink automobį ir negalėjo patikėt, kad mūsų tikslai visai nesusiję su širkės pirkimu ir distribucija. Kuomet įsitikino, kad nieko nepeš, palinkėjo gero kelio ir “kad švirkštai padangų nesubadytų”.

Tada susimąsčiau apie žmogaus teisę į smalsumą. Ne jų, o mūsų. Juk niekas tavęs neprašo dokumento kuomet pėdini per kokius Lekėčius arba Šilainius. Lygiai kaip ir niekas nedraudžia dairytis į žmonių gyvenimus Tytuvėnuose. Kodėl Kirtimai turėtų būti išimtis? Nes šiuolaikinė demokratija sako, kad tavo interesai turi tikslias ribas, kurių nevalia peržengti jokiomis aplinkybėmis. Viskas jūsų pačių labui, mieli ponai ir gražiosios ponios.

Grįžtant prie filmo, man labai patinka, kad ten nėra dramatizmo ir dūsavimų, o kalbinti romai mato užsienį kaip geresnę vietą. Tokia graži lietuviška iliuzija ;)

Tiesa, nebejaučiu pasijų čigonams čia kur gyvenu. Miesto centras dažnai primena vieną didelį taborą kuris visai nežiangia į jokį dangų.

Rodyk draugams

Vėl pigūs dalykai..

2009-10-19

Ką veiki?

Aš švaistau laiką tarsi kokį San Antonio paplūdimio smėlį saujom į nebūtį. O koks gražus šiemet ruduo.. Vakar po repliojimo Bray Head, saulei nusileidus, uodėm tą rudenio aromatą. Deginamos anglies, sudžiūvusių lapų ir vanilinės kavos kokteilis tvyrojo ore pasklidęs tarp žaidimų automatų ir atskiestas Airijos jūros moliuskų arijom, bei gėjaus taivaniečio spygavimais apie jo piercing’ą liežuvyje. Būties lengvumas ir traukinio bėgiai.

Gyvenu gerai.

Vakar prisiminiau ką reiškia kai savaitė prasideda sekmadienio vakarą. Dėliojau žodelius į mozaikas įrodančias proceso priority prieš rezultatą marketingo vingrybių tuštybės mugės prekystaliuose iki penktos ryto, o po poros sapnų jau gaminau dearest pusryčius. Kai mažiau miegu esu kažkiek laimingesnė. Nors seratonino rezervuarai vidiniuose rūsiuose jau kuris laikas neužsipildo palaiminga hormonų esencija. Nieko nepadarysi. Niekas neįdomu.

Kol Dearest dirba, o likusi šeimos dalis įrodinėja savo profesinius gabumus atitinkamoms įstaigoms, browsinu paraudusiom akim po social web’uose dislokuotas pažįstamų mergšių nuotraukas ir svarstau ar tos barbytės, kurios demonstruoja išblukusias, nesufokusuotas fotografijas sukomponuotas tarp morkų lysvės ir šiltnamio dėvint Gariūnų mados namų ekskliuzyvinius skudurus ir išvirtusias savo pieno liaukas yra laimingos? Jų gyvenimas rodosi toks mažučiukas. Kaip gyvenimas gali būt toks mažytis? Du barai, pora gatvių, keletas stulpų, apnuogintas įtrauktas pilvas, pora pseudo-brandų ir atkištos lūpytės. Pigu. Stebėtinai pigu. Tačiau kol esi jaunas/jauna ir tavo asmenybė formuojasi skaitmeninėj erdvėj įtakota nesibaigiančio dėmesio poreikio, o pilkosios ląstelės neblizga išmone..

Bet aš pavydžiu tiems kurių poreikiai apsiriboja loviu iš kurio ėdama ir išskėstų kojų sceniniais vaizdais . Pastarieji bent jau neišgyvena egzistencinių krizių ir savirealizacijos stokos. Save realizuodami elementariausiu pasikrušimu nuomotam hostelio kambaryje arba ant automobilio galinės sėdynės.

Kodėl man taip bado akis tos mergšės? Nežinau .. aš kaip marketingistė mėginu surast originalų būdą iš jų bukumo užsidirbt maksimalias sumas minimaliomis darbo sąnaudomis [IT dresūros palikimas, darbo optimizavimo uždaviniai :D ].

Kaip tik priėjau tą smegenis pajungiančios knygos skyrių kuris kalba apie savęs pateikimą..

Tai va .. Neužsibaigia mintis nuvalkiota ir paprasta.

Gero vakaro.

Rodyk draugams

Acceptance of ugliness is the redemption of sanity

2009-06-12

- Ir pasakyk tu man: argi ne apgailėtini padarai užvaldė trečiąją planetą nuo saulės, manydami jog gali pažaboti vidines ir išorines galaktikas tokiais štai metodais? - pradedu pokalbį su kolega J penktadienio rytą mudviem išgyvenant ofiso vienatvę.

Visada savęs to klausiu vyzdžius raižydama tekstais ir vaizdais apie rusų atlikinėjamus eksperimentus su gyvais sutvėrimais, kurių prisiminimo ir atradimo poreikis mane kartas nuo karto ištinka priklausomai nuo Saturno gravitacinės jėgos ar asmeninių įvykių.  Pastarajai tautai itin neįtiko visa šunų giminė. Prisimenat nelaimingąjį pirmąjį kosmoso šunį - Laiką, kuriai net maisto bei deguonės atsargų buvo paruošta tik trumpam laikui, nes mokslininkai visai nesibodėjo pasiųsti šuns miriop? Paskui buvo išsiųsti dar 12 šunų, keliones išgyveno tik 7.

Mudu su J čia kiek pasijuokėm, kad gal rusai pasekė Mao Zedung nesėkmingu mėginimu atsikratyt žvirblių, tik mėgindami išvengti nesėkmės šunis ne naikino o trėmė į kosmosą. (Atsiprašau už škreiptą humoro jausmą). Space exile, kokia graži idėja.

Tačiau juokai pasibaigia man prabilus apie organų transplantacijos skautą Vladimirą Deminikovą, kažkokiam leidinį apvadintą pseudo-mokslininku, kuris turėjo keistą pasiją šunų galvoms. Vėl klausiu J:

- Kodėl, o kodėl homo sapiens galvoj užgimsta idėja sukonstruoti kažką tokio:

Žiūrim ir kraipom galvas, kol šios dar pritivirtintos prie kūnų ir negyvena atskirų gyvenimų.

Antra dalis šičia.

BTW, yra pilni forumai skeptikų pasisakymų su pakankamai įtikinamais argumentais, kad šuns galvos eksperimento video tėra klastotė.

Tačiau tai buvo 1940-ieji.

- Įsivaizduok koks progresas frankenšteinų laboratorijose įvyko per pastaruosius 60 metų, - J ilgesingai įsistebeilija į amžinai pilką dangų virš gimtojo business park’o, tarsi mėgintų suskaičiuoti intelektualiasias nežemiškas civilizacijas.

Vėliau pokalbis pasisuka apie rasizmą, nes nei vienas iš mūsų nenori tokio chaoso neuronuose.

Niekada nesišlykštėjau žmonių atliakamais eksperimentais su žmonėmis, nes manau kad žmonija, kaip rūšis, gali knistis po savo vidų, braukyt mikroniniais skalperiais per ląstelių membranas ir jaukt chromosomas, tačiau kodėl instinktais besivadojančio ir pasirinkimo neturinčio padaro egzistencija paįvairinama tokiais metodais? Išnaudok savo aplinką?

Kolegės A studijų metu, kultūrologijos paskaitose buvo nagrinėta gyvenimo prasmės tema ir prieita išvados, kad etikos ir moralės dogma “elkis su kitais taip kaip nori, kad kiti elgtųsi su tavimi”, nebūtinai turi būti taikytina santykiuose su gyvūnais, neva tai gyvūnai nėra lygūs žmonėms, neturėdami gyvenimo tikslo ir neieškodami egzistencijoj prasmės. Logiška, tačiau nehumaniška.

Berašant šį humanizmo ir lipimo ant bačkos šūkaut apie gyvūnų teises kupiną įrašą, bei visdar pokštaujant apie atskirai gyvenančias galvas, mano vidinę brandą atspindintis robotas - papuošalas ėmė ir .. prarado savąja. J įžvelgė tame ŽENKLĄ.

Tai tiek tos nežmoniškos ir iškreiptos suklastotos tiesos.

Gero penktadienio.

Rodyk draugams

TXT vs. Face to Face Interaction

2009-05-29

Nebesijaudinu dėl savo socialumo sutrikimų. Pasaulis toks.

Atiduok savo balsą.

Rodyk draugams

Happy Family

2009-05-25

Vakar vakare, 128-ojo  maršruto autobuse Clongriffin kryptimi, šiek tiek po 8:00 pm,  už mano nugaros tylą drumstė cypiantis moters balselis ir vaiko rankyčių plojimai. Moterytė mokė savo atžalą dainelės, kuri man pasirodė ytin pervert’iška: “I love you, you love me, we are happy family”. Galvoj sukilo asociacijos su teletabiais (”o dabar apsikabinkime, o dabar apsikabinkime”), tačiau skrandžio turinys pajudėjo viršun (moraliniam lygmenį), pamačius šią laimingąją šeimynėlę: mamytė visiška šliundrelė purvinomis rankomis, makiažo overdouzu, nutysusiais treningais ir cigaretėm kišenėj, bei ne vyresnė, nei šešiolikos, o vaikas .. turi tris 21-osios chromosomos kopijas (man suparaližuoja pirštus type’inant šios ligos pavadinimą, vienok). Manau, kad trečiasis happy family narys turi artimą giminystės ryšį su laimingąja mama, nes čia juk Airija, čia juk normalu dulkinti pusseseres.

On the dark side, mano reziduojamos šalies žmonės, susilaukę vaiko su aukščiau minėtu sindromu, uoliai aukoja santaupas bažnyčiai, šliaužioja keliais apie šventųjų paveikslus ir maldauja Dievo išvaryti šėtoną (taip, mes gyvename 21a.), nors man nepavyko aptikti nei vieno šaltinio, kuris, bent kaip stebuklą, pateiktų tokią štai galimybę. Apskritai, kaip gydomos genetinės ligos, mielieji ponai ir protingosios ponios? (”pakrapštykit, daktarėli, bišken mano chromosomas, kažkas ten ne to”).

Tačiau pažiūrim iš šviesiosios pusės, Airija visuomet parsiveža daugiausiai medalių iš special olympics, bei sugeba išlaikyti ytin cinišką humoro jausmą padabindama autobusiuką užpildytą vargšeliais incesto padariniais su perteklium chromosomų “precious cargo”.

Tai tiek juodojo humoro šiam rytui. Kartais galvoju - kur yra riba?

Geros dienos.

Rodyk draugams

Afrikos vaikai ir panaudotos rašalo kasetės

2009-04-29

Ok, aš nesiginčysiu, kad man netrūksta įžvalgos ir loginio mąstymo. Tačiau kątik čia, į ofisą mūsų mieląjį, paskambino vyrutis ir paklausė ar sutiktumėme, jog jų įmonė mūsų patalpose pastatytų konteinerį panaudotoms rašalo kasetėms ir toneriams, kuriuos jie reguliariai kartą per mėnesį išsivežtų. Viskas ok atrodo, bet… here goes the funny part .. visas šis projektas yra skirtas badaujantiems Afrikos vaikams gelbėti!!!! Ar vaikeliai kasetes valgys? Honestly .. Kaip čia yra?

P.S. Dar šiek tiek nepraeina crush Obamai :)

Rodyk draugams

Agresyvus marketingas

2009-04-22

Su vaikišku nuoširdumu širdutėje stebiuosi kiek akiplėšiškai kvailai elgiasi kaikurios kompanijos [arba pavieniai jų varžteliai].
Šiandieną teko susidurti su labai agresyviu pardavimų / produktų specialistu, kai jau užsakius klientams kažkokių obscure gadget’ų tiesiog dairiausi kas dar Dubline gali supply’int kažką panašaus. Vyrukas, kuriam paskambinau taip įkyriai ir primygtinai manęs reikalavo cancel’int užsakymą su kitais nuolatiniais tiekėjais ir deal’int būtent su jais, kad užmerkus akis įsivaizdavau kaip trepsi kojytėm paraudęs iš pykčio, tačiau nepateikė nei vieno protingo argumento, bei neturėjo pranašumo kainos ir aptarnavimo klausimais. Kai jau galiausiai padėkojau už tai, kad užpildė mano darbo dieną absurdiškumo dozele, tai vyrytis paprašė [pareikalavo greičiau] mano elektroninio pašto adreso, kad add’int ė mailing list’ą ir atsiųsti užsakymo formą :) ne nu .. some people are fucking stupid.

Rodyk draugams

Fetišas šunims

2009-04-15

Keletą minučių atgal bičiulė pasakojo apie vieno vilkšunio gimtadienio vakarėlį, kuriame teko dalyvauti jos kolegei.

Paklausykit

Susirinko sveteliai, kaimynėliai ir kiti suinteresuoti asmenys pasveikinti jubiliato dviejų metukų proga prie balionais apkabinėtos būdos. Atgabeno šeimininkėliai šlapiankos tortelį padabinta dviem žvakutėm ir mini fejeverkėliu, plaikstėsi balionai vėjyje, o svita ošė šuns lojimo ritmu.

Jei D. Charmsas nemėgo vokiečių aviganių, tai po šio pasakojimo aš imu jaust keistą panieką vilkšuniams. Bet gal neverta, nes fetišas įsišaknijęs visuomenėje nepaisant šunų veislės, o šunų gimtadienio vakarėliams krūvas idėjų mėto profesionalai, apie tai parašo ir LT spauda.  

Let alone linksmybes, šunys ir gyvena nebe šuniškai, neapseidami be spa ir plazminio TV savo būdoj.

Kažin ką apie tai mano biblijos šalininkai?
„Neduokite, kas šventa, šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“.
Mt 7, 6. 12–14

Kada jau tas pasaulinis tvanas bus?

Rodyk draugams

I Said No!

2009-03-27

Let alone visa religijos pelkė manęs jau senai nebedomina, bet Jo Šventenybė Popiežius Benediktas XVI yra numarazmėjęs konservatyvus piktas senis [mano asmenine nepagrįsta ir niekam neįdomia nuomone]. Tuoj replacins Karl Lagerfield mano mėgstamiausių marazmatikų TOP 10 po to kai savo šventojo vizito Kamerūne ir Angoloje metu skėlė šitą: “AIDS is a tragedy that
cannot be overcome by money alone, that cannot be overcome
through the distribution of condoms, which even aggravates the
problems
” .

Žmonės irgi piktinasi.

Rodyk draugams