Kuomet graužiu pieštukus, dairausi į kaimynus per langą, lygiuoju lapus ir skaičiuoju kiek kartų per minutę įkvepia miegodamas dearest, mane apima panika, kuri dažniausiai išteka ašarų latakais ir laikas būna galutinai iššvaistytas. Dažnai tikrinu elektroninį paštą, bet retai kam rašau laiškus. Žvilgčioju į telefoną ir einu parūkyt. Skaityt negaliu nieko, nes akys pagavusios pirmąją eilutę jau geidžia paskutinės. Visa tai sukelia isteriją.
Nusišypsau kai randu FB Kazimiero pashare’intą sekantį video:
Prokrastinacija būdinga bipolikams. It’s ok. Kaip to išvengti? O ištikrųjų tai niekaip.. Ir toliau elgiuosi sekančiai:
Tačiau bent jau atrandu dar vieną prokrastinacijos būdą.. tales of the mere existance. Su praktiniais patarimais ir labai nuotaikas atitinkančiais sakiniais.
Va taip ir eina gyvenimas pamažėle velniop. Tačiau kitais kartais seratonino lygis smegenyse nebūna pasiekęs kritinės ribos.
Gerai, da pustim (kaip kokie rusų mokslininkai), kad radau priežąstį tam jau negalėjimui nieko veikt (gal greičiau NUveikt, t.y. atlikt iki galo ar bent jau vidurio). Yours trully sufferina nuo Focus Deficit Disorder.
Bet tai yra normalu, vadinasi esu pilnavertė vakarietiškos visuomenės dalelė. Pasak knygų, reikėtų maistan bert daugiau rozmarino ir kvėpint kambario kampus pipirmėtės aliejais. Tačiau turint galvoje toksinų kiekį, kurį kasdien turi absorbuoti mano organizmas, tai vargiai padės. Bet tai keep on possitive. Viso to pasekoje pabaigiau H. Murakami Prisukamo Paukščio Kronikas ir pradėjau skaityt mamos atsiųstą savigydos vadovą, kuriame ir atradau aukščiau minėtus atradimus. Toliau kepu sau pyragus šeimai ir laukiu stebūklingo aromaterapijos poveikio.
Aš švaistau laiką tarsi kokį San Antonio paplūdimio smėlį saujom į nebūtį. O koks gražus šiemet ruduo.. Vakar po repliojimo Bray Head, saulei nusileidus, uodėm tą rudenio aromatą. Deginamos anglies, sudžiūvusių lapų ir vanilinės kavos kokteilis tvyrojo ore pasklidęs tarp žaidimų automatų ir atskiestas Airijos jūros moliuskų arijom, bei gėjaus taivaniečio spygavimais apie jo piercing’ą liežuvyje. Būties lengvumas ir traukinio bėgiai.
Gyvenu gerai.
Vakar prisiminiau ką reiškia kai savaitė prasideda sekmadienio vakarą. Dėliojau žodelius į mozaikas įrodančias proceso priority prieš rezultatą marketingo vingrybių tuštybės mugės prekystaliuose iki penktos ryto, o po poros sapnų jau gaminau dearest pusryčius. Kai mažiau miegu esu kažkiek laimingesnė. Nors seratonino rezervuarai vidiniuose rūsiuose jau kuris laikas neužsipildo palaiminga hormonų esencija. Nieko nepadarysi. Niekas neįdomu.
Kol Dearest dirba, o likusi šeimos dalis įrodinėja savo profesinius gabumus atitinkamoms įstaigoms, browsinu paraudusiom akim po social web’uose dislokuotas pažįstamų mergšių nuotraukas ir svarstau ar tos barbytės, kurios demonstruoja išblukusias, nesufokusuotas fotografijas sukomponuotas tarp morkų lysvės ir šiltnamio dėvint Gariūnų mados namų ekskliuzyvinius skudurus ir išvirtusias savo pieno liaukas yra laimingos? Jų gyvenimas rodosi toks mažučiukas. Kaip gyvenimas gali būt toks mažytis? Du barai, pora gatvių, keletas stulpų, apnuogintas įtrauktas pilvas, pora pseudo-brandų ir atkištos lūpytės. Pigu. Stebėtinai pigu. Tačiau kol esi jaunas/jauna ir tavo asmenybė formuojasi skaitmeninėj erdvėj įtakota nesibaigiančio dėmesio poreikio, o pilkosios ląstelės neblizga išmone..
Bet aš pavydžiu tiems kurių poreikiai apsiriboja loviu iš kurio ėdama ir išskėstų kojų sceniniais vaizdais . Pastarieji bent jau neišgyvena egzistencinių krizių ir savirealizacijos stokos. Save realizuodami elementariausiu pasikrušimu nuomotam hostelio kambaryje arba ant automobilio galinės sėdynės.
Kodėl man taip bado akis tos mergšės? Nežinau .. aš kaip marketingistė mėginu surast originalų būdą iš jų bukumo užsidirbt maksimalias sumas minimaliomis darbo sąnaudomis [IT dresūros palikimas, darbo optimizavimo uždaviniai :D ].
Kaip tik priėjau tą smegenis pajungiančios knygos skyrių kuris kalba apie savęs pateikimą..
Tai va .. Neužsibaigia mintis nuvalkiota ir paprasta.
Nuo vidurnakčio iki dabar mane kamavo lengvas nesimiegojimo procesas, todėl laiką žudžiau browsindama po svetimus gyvenimus visokiuose social web’uose. To pasekoje neišvengiama tapo viena išvada, kurią dabar va jau ir paviešinsiu.
Pigiems žmonėms patinka pigūs daiktai. Tačiau tai anaiptol nėra blogai,nes pigiems daiktams irgi reikalinga paklausa. [Kitais žodžiais - pigių daiktų tikslinė rinka ir yra pigūs žmonės]
Airijoj pardavinėjamas šlamštas
Tai gi, jei ne kvailiai, tai kas pirktų rožines delfinų figūrėles? Kiek Kinijos plastmasinio šlamšto fabrikų sustotų, jei žmonės vieną dieną užsikrėstų virusu nuo kurio jų IQ kilstelėtų keletu punktų bei imtų svarstyti prieš pirkdami C-rate’ines plastikines figūrėles savo kambario dekorui?
Taip kad viskas yra gerai.
Any how, mane vistiek žavi tai, kad kažkas visdar mano jog raudonom ilgakotėm rožėm apmėtyta lova ir pigiais apatiniais dėvinti mergšė toje lovoje yra kokia tai pseudo-prabangos migla, kurią reikia paskleisti po cyber erdvę, kaip savo “ne veltui ” gyvenamo gyvenimo garantą. Kas liūdniausia, tų taip dabar manančių kontaktai kažkada teršė mano telefonų knygeles ir elektroninį paštą. Gerai, kad pavasarinių tvarkymųsi metu atfiltruoju ir spam’inius žmones. Siūlau ir tau.
Išsiruošėm su dearest šiandien į pavakarę į tą jau Irish Moder Art Museum, tačiau kosminės jėgos ir planetų išsidėstymas buvo ryškiai nepalankūs ir visas miesto transportas patyrė paralyžių, kuomet buvo pažeista centrinės arterijos cirkuliacija. Bet žmonėms juk patinka visokios ten avarijos? Skanaus.
Turbūt tai kad mūsų kultūriniai poreikiai liko nepatenkinti nėra tokia jau baisi problema prieš šio įvykio nukentėjusiųjų nelaimes. Plačiau čia. Bet tiek daug fotografų vienoj vietoj jau senai nemačiau.
Šitoj vietoj vėl prisimenu kaip prie degančio namo stovi būrys žioplių ir kad twitterina savo iPhone’ais, kad twitterina, o kiti, kad uploadina fotkes į FB ar savo blogus, kad uploadina. Juk prieš gerą dešimtmetį dar būtų visi puolę padėt to jau gaisro gesint .. informacijos era, ble ..
Taip jau Dievo malonės ar Saturno gravitacinės jėgos dėka išpuolė, kad vakar turėjau nenumaldomą poreikį naikint betvarkę iš gyvenamosios erdvės, o kadangi nuo mažų dienų tai traktuoju kaip akivaizdžią laikošvaistą, tai visuomet tokiu atveju žiūriu kokios dokumentikos arba klausausi audiobook’ų. [Mokykities iš manęs]. Matyt iš tėvo paveldėjau, kad betkokia nei akiračio neplečianti, nei malonumo neteikianti veikla yra waste’as. Nebrendam į filosofines girias.. Peržiūrėjau sekančius:
Šitą, labai durna konspiracijos teorijos mūviko maniera suręstą, visai neblogą žiūralą gavau iš Miss N su tag’u “šitas geras filmas, patiks tau”. Gal atsimenat tą reklamą, kurios, berods, atsisakė Lietuvos medios, apie linksmąjį zolofto akmenėlį? Džiaugiuosi, kad mūsų nepasiekė ir spalvinimo knygelės su kengūriuku, kurį buvo imta šerti happy pills, kad draugo išsikraustymo pasekoje apnikęs liūdesys išsisklaidytų. Neįsijausiu į temas nuo kurių man kraujas užverda. Filmas apie tai kaip korupcijos keliu legalizuoti vaistai vaikus paverčia savo tiksline rinka, užtikrinančia farmacijos kompanijoms vartotojus iki gyvenimo galo, tačiau sugriaunančius tų jau vartotojų ir jų šeimų likimus. Kita vertus.. o kas čia naujo?
Esu baisi skeptikė tokio tipo žiūralams, nes manęs tai nepalietė. Čia, aišku, nėra intelekto beribiškumo rodiklis, veikiau trumparegystė. Tiesiog iš pagrindų nemėgstu bet kokių konfliktus su policija nagrinėjančių patetiškų dalykų, todėl daugiau jau ir nekišiu savo neargumentuotos nuomonės. Trumpai - filmas tai kaip policijai naudojantis savo tarnybine padėtimi ir viršijant reikalavimus žūsta nekalti, ar bent tokiais pateikti šiame filme, žmonės. Informacingumas - 0. [Informacingumas, numanau, mano asmeninis terminas :D ]
Man labai patinka filmo web’as, bet filmas buvo pernelyg nuobodus net kaip backbroundas virtuvės grindų šveitimui. Nors media mano kitaip ir idėją bei atlikimą liaupsina. Idėja OK. Bet man čia iškyla amžinasis klausimas: KAM TO REIKIA? Dabar jau neturiu noro google’int kur ten buvau radus gerą review apie šitai, tačiau kažkur buvo ;)
Pasižymiu lengvu fetišu visiems filmams apie 11/9. Mėginu pati pastebėt tuos jau akivaizdžius dalykus griūnant bokštams ir t.t. Dvi valandos geros videodokumentikos be nereikalingų komentarų ir nuomonės. Labiau tinkamas atidžiam žiūrėjimui, nei background’ui prie skalbinių lyginimo, bet kadangi visos moterys yra robotai multitaskeriai tai susidorojau puikiai.
Paskui jau labai reikėjo kokio tais juoko .. todėl ..
FREQUENTLY ASKED QUESTIONS ABOUT TIME TRAVELING
Labai gerai nes britai statė, nes britiškas akcentas ir nes Chris O’Dowd [airis iš IT Crowd'o kuris yra so so so so cool] ir labai gerai, nes kaip tais nenuobodžiai ir tikrai intertaininančiai, nors nieko ir perdaug ypatingo. Smagu, kad britai šaiposi iš amerikiečių. [ - It looks like everyone in the future - americans.] Ir uber quote: [-You're a girl who likes science-fiction who doesn't have tattoos.] Skanaus.
O prieš miegą reikėjo praturtinti pasamonę lavonų atvaizdais, be abėjo ..
Weeee zombie time! Čia vienas iš fetišų kuriuos share’inu su dearest. Filmas durnas, bet patinka zombiai naciai baltam Norvegijos kalnų fone. Aplamai turiu lengvą fetišą skandinavų kinematografijai. Labai interteininantis ir juokingas filmas, kartais privertęs krūptelėti. Labai gražūs bratz’ų megstiniai ir nu žiauriai juokinga sekso scena lauko tualete. Būtinai pažiūrėkit ir nevokit nacių aukso. Jei tą patį būtų statę holivude tai būtų labai blogai.
Tai va tiek žiūralų .. namai blizga tviska ir laikas nesusieikvojo veltui.. Labanakt.
Parašiau vienam žydui laišką dėl Kabalos studijų centro Dubline. Praėjo jau bemaž savaitė be atsako.. Kadangi žydus mėgstu, tai jiems orientuotą pyktį lieju ant lenkų..
O kodėl jūs bandot ieškot logikos moters poelgiuose tai aš irgi nežinau.
Labai puikus filmas vienatvės nagrinėtojams. Duncan Jones istorija ir t.t. gal ir nespindi išmone, tačiau galima rasti kabliukų egzistencinėms blevyzgoms. Kita vertus ir Mėnulio paviršius visai gražiai atvaizduotas ir daug verti smiley faces roboto pagalbininko upgrade’into AI ekraniukyje. Mano pagrindinė idėja po filmo buvo: jei viskas taip susiklostytų (kaip tame filme), kad tu sutiktum save, ar tu pats/pati sau patiktum? Čia žvelgiant per P.McKennos tikrojo savęs atradimų mokymo prizmę. Daugiau nespoinlinsiu, pažiūrėkit ;) Labai atvira esu diskusijoms jei kas suinteresuotas, apie tą savęs sutikimą akis akin.
Nepaisant mano ultimate obsesijos Tarantino taškymosi kraujais stiliukui, išlaikytam ir šitam filme, kurio, spėju, visi laukai su nekantrumu, man filmas visiškai nepatiko, nes darausi kažkodėl kiek skystoka visokiais su tautų istorija susijusiais klausimais.
BTW, pastebėjau, kad rudenį bus keletas gerų apokalipse dvelkenčių šedevriukų ;)
