Einamuoju metu mano vakarinių/grindų šveitimo filmų repertuaras labai priklauso nuo Linkomanijos meniu random ir šito postapokalipsės addict’ų kampelio. Tai apie visokius “normalius” filmus sužinau visiškai atsitiktinai. Kaip ir apie šitą Audriaus Lelkaičio šokoladinį saldainį su migdolų įdaru.
Gyvendama Kaune turėjau lengvą obsesiją čigonams ir jų kultūrai. Žiūrėdavau Tony Gatlif filmus ir lakstydavau po miestą grotuvo ausinėse skambant soundtrack’ams, bei svaisčiodama koks nuotykių kupinas būtų būvis gyvenant su keliaujačiu cirku ir vedžiojant mešką už pavadėlio. Gaila, kad vėliau suaugau. Tačiau aš ne apie tai ..
Kartą, studijų metais, su dviem bičiuliais studentų atstovybės renginių organizavimo reikalais atsibogijom į Kirtimus (keep in mind, kad ten nemažai didžiųjų potencialių rėmėjų dislokuojasi, pvz. DHL, Utenos Alus, etc). Kolegoms pareiškiau, kad jokiais būdais negalim išvažiuot iš tos vietos neapsukę apžvalginio ratelio romų gyvenvietėj. Berods kaip tik tuo metu vyko didysis skandalas dėl supleškėjusios policininkų/Cerberių trobelės toje teritorijoje, kad nelabai gypsy friendly mano bendrakeliaiviai labai noriai pritarė idėjai.
Lėtai pravažiavom kaimelį, besidairydami pro langus. Vieną trobos tarpuvartyje tetis auksiniais dantimis pamanęs, jog mūsų vizito tikslas toli gražu ne pažintinis, klausiamai mirksėjo akį ir dešinės rankos smiliumi rodė į kairiosios dilbį, o aplinkui žaidė vaikai. Baisausiai norėjosi išlipti ir pabendraut su vietiniais, o per vienos skurdžios trobelės langą akis badė viduje laikomas plačiaekranis televizorius išduodamas vertybes.
Privažiavę to trumpučio keliuko per getą pabaigą ir mėgindami apsisukti pamatėmė, kad mumis susidomėjo neseniai pleškėjusios trobelės rezidentai žaliomis uniformomis ir ytin neišlavintom manierom. Priekyje sėdėjusiems kustiumuotiems vaikinams liepė išlipti iš automobilio ir parodyt dokumentus, o mane purtė toks isterinis juokas, kad vėliau jau stebėjausi kodėl man nebuvo liepta atsitraukti rankovių ir parodyti rankučių.
Policininkai apibarė mus už smalsumą, dar gerą laiko tarpą įtariamai žiūrėjo, suko ratus aplink automobį ir negalėjo patikėt, kad mūsų tikslai visai nesusiję su širkės pirkimu ir distribucija. Kuomet įsitikino, kad nieko nepeš, palinkėjo gero kelio ir “kad švirkštai padangų nesubadytų”.
Tada susimąsčiau apie žmogaus teisę į smalsumą. Ne jų, o mūsų. Juk niekas tavęs neprašo dokumento kuomet pėdini per kokius Lekėčius arba Šilainius. Lygiai kaip ir niekas nedraudžia dairytis į žmonių gyvenimus Tytuvėnuose. Kodėl Kirtimai turėtų būti išimtis? Nes šiuolaikinė demokratija sako, kad tavo interesai turi tikslias ribas, kurių nevalia peržengti jokiomis aplinkybėmis. Viskas jūsų pačių labui, mieli ponai ir gražiosios ponios.
Grįžtant prie filmo, man labai patinka, kad ten nėra dramatizmo ir dūsavimų, o kalbinti romai mato užsienį kaip geresnę vietą. Tokia graži lietuviška iliuzija ;)
Tiesa, nebejaučiu pasijų čigonams čia kur gyvenu. Miesto centras dažnai primena vieną didelį taborą kuris visai nežiangia į jokį dangų.
Rodyk draugams
