Cinnamon Dolce Latte

Kadangi čia nerašau ar šiaip ar taip .. tai išsi’RSS’inkit Cinamon Dolce Latte ir vietoj to RSS’inkit sekančius:

Virtuvinė filosofija ir kiti nutikimai

ir

Yet Another Beautiful Day in Planet Earth

Have fun :)

Jei pertraukos metu per ilgai laikai įbedęs žvilgsnį į darbo skelbimus internete, firmos vadovas gali suabejoti tavo lojalumu. Aš irgi nežinau kodėl. Gal tu nusipelnai paaukštinimo? Gal ir ne, tačiau paaukštinimo klausimas neretai kertasi su savivertės koeficientu, tiesa? Gal jau kurį laiką darai daugiau nei reglamentuoja tavo pareigybinės instrukcijos? Ar metalinė lentelė su vardu ir pavarde virš durų išaugintų ego tarsi ant mielių? Dargi tojpat NLP biblijoj, kurią skaitai pakeliui į darbą, rašė, kad tu [ir aš] nusipelnei sėkmės. Ir gali jos pasiekti.

Taip pat gali eiti:
a) velniop
b)šunims šėko pjaut
[pažymėti TIK vieną variantą atsižvelgiant į asmeninius poreikius ir prioritetus]

Visuomet mėgau pirštu baksnoti į akivaizdžią ir neįmanomą praleisti ribą tarp laimės ir sėkmės. Ištiesų riba prilygsta Didžiajam Kanjonui, vien dėl skirtingos šiųdviejų prigimties. praleidžiant filosofavimą ir aukštas frazes:
- Sėkmė - kuomet gauni tai ko nori.
- Laimė - kuomet sugebi pamėgti tai ką gavai.

Ką renkiesi tu?

Tekantis vanduo plauna pesticidus ir konservantus nuo žalių augalo lapų ir naikiną sausumą tarp pirštų.

There are two news of the day that makes me feel somehow surreal, in a good way.

First one is countryside slaughter performed by Derrick Bird, who was a “quiet lad”.

Can’t help but think about scene from Michele Soavi’s masterpiece Delamorte Delamore, where  bored Francesco Dellamorte (lovely actor Rupert Everett) goes for some night time killing advised by the angel of death:

Pity I could not find the scene of street shooting.

Second headline from the morning newspaper just like a candy to morning coffee ->Steven Hill, porn star, killed 1 and stabbed 2 in L.A with sword. Awesomeness.

I really enjoy living in planet earth, it is interesting place.

Niekaip negalėjau atrasti rankinėje skambančio telefono, tad iškračiau visą turinį ant stalo ir atlikau šiokią tokią inventorizaciją .. Tu man dabar atsakyk: ar normalu turėti tokį rinkinį daiktų ir nuolat tampytis jį su savimi, tarytum sraigei:

- Kišeninis veidrodėlis;

- 3 praimti pakeliai nosinių (turbūt dažnai verkiu, nes slogas išsigydžiau prieš gerą mėnesį);

- Vitaminai (čia ok, jei nebūtų rankinėje - pamirščiau išgert.)

- Dėžutė degtukų (niekad neprisdeginėju jais, thought..)

- Cigaretės

- Užrašų knygelė

- Dvi dėžutės nuskausminamųjų (ne outdated, kaip bebūtų keista).

- Body Shop lūpų balzamas

- Du lūpdažiai

- St. Patrick’s festival skrajutė

- Love Lab brošiūrkė

- Trys H&M čekiai, seniausias su vasario mėnėsio data.

- Mark & Spencer 2 čekiai (irgi vasario)

- Pirštinės

- Pirštinių etiketė

- Lašai plaučiams, kurių ieškojau namuose kuris laikas

- Kelios business cards, kaikurių atsiradimo priežąsties nenumanau

- T-Shirts popieriniame maišelyje, pirkti praeitą ketvirtadienį

- Tuščia kosmetinė (su meškučiais, juokinga ;) )

- Akinių dėklas.

- Sūlaužyti akiniai nuo saulės

- Sulaužytų akinių nuo saulės kojelė

- Plaukų gumytė

- Plaukų segtukas, kurio niekada neesu naudojus

- Pinigų piniginė

- Kortelių piniginė

- Mėtinukai

- Du pakeliai kramtomos gumos

- Bičiulio dovanotas rašalinis rašiklis, be rašalo.

- Bic tušinis, už kokius dešimt centų (numanau, kad pavogtas iš banko).

- H&M saulės akiniai su visom etikietkom (matyt labai reikėjo.. )

- iPod’o sleev’as

- Neaiškios paskirties dėžutė (matyt laimei susidėt)

- Wired žurnalas

- Mažas traškučių pakelis, tuščias (neatmenu kada vartojau tai)

- Pora spauzdintų maps’ų.

- Seth Godin’o Dip’as

- 4 panaudoti tramvajaus bilietai

- Raktai

- Žiebtuvėlis

- Dar vienas lūpdažis.

Va tokį vat gyvenimą sraigė nešiojasi su savimi kasdieną.

Taip, šiąnakt ir vėl miegojau mažai, mėgindama rašyt reikalingus tekstus, kurie visai džiugino.

Šiandien vėl vėlavau į darbą, bet juk prieš išeinant iš namų turėjau įsitikinti, jog pudros kiekis maskuoja miego valandų trūkumą.

Vienas garbus žmogus sakė:

- Darbas ne b****, pastovės.

Rytais visuomet vadovaujuosi šia auksine taisykle, o dėl vulgarumo jūsų akys perdaug nesusibraižys.

Atėjau, atsirakinau duris, ir iš ties - darbas niekur nedingęs, sulindęs visas į elektroninio pašto paskyrą ir STOVI. Gražu žiūrėt tiesiog.

Bet aš ne apie tai.

Rytinis laikraštis šiandieną buvo kaip niekad įdomus ir kartu su puodeliu Starbucks peppermint cappuccino sudarė nepaimanomą puikios dienos pradžios duetą . Apparently, Čilės žemės drebėjimas buvo 1.8 balo stipresnis už Haičio 7 balų pagal Reichterio skalę. Vadinasi pasaulio pabaiga įgauna šiokį tokį pagreitį. I am not sorry at all, that’s for sure.

Cinizmas nėra nusikaltimas, ok? Tačiau skaitant apie katastrofas aš įgaunu drąsos daryti tai ką noriu.

Pamaniau sau: koks puikus pavasaris, galbūt vienas iš paskutiniųjų. Reikia išnaudoti laiką linksmybėms ;)

Sekančio negalėjau nepaskleisti toliau po cyber platybes, nes made my day big time.

Dabar nusprendžiau šiek tiek drastiškos dresūros inkorporuoti į savo everyday life, šiandien neisiu miegot kol nepabaigsiu apie tuos jau gėjus Sunsilk reklamoj rašyt. Kažkaip labai reikia persijungti į tą “nada Fedia” mode’ą. Nes, kiek atmintis neša, anksčiau nuveikdavau daugiau, o dabar regresas visame kame. Aišku, šito visiškai pointless post’o rašymas prasmės irgi nepriduoda, bet kažkodėl esu quite excited, kad mano sekanti savaitė prabėgs kaip posto iliustracija byloja. Kaip senais laikais, right kids? ;) However, reikės save palepint joga antradienį, fiction wrighting pamoka ketvirtadienį ir masažu penktadienį, jei visą kitą laiką darysiu tai kas pridera.

(Marškinėlius gali įsigyti čia)

Nesiek  rašliavos su to paties pavadinimo A.Guogos knyga. Tiesiog sutapimas.

Paskutinę savaitę keletui žmonių kartojau, kad nesuprantu kaip čia yra: šiuo metu knygynų lentynos lūžta nuo knygų apie tai kaip reikėtų gyventi, NLP, gyvenimo, laimės treneriai perka jachtas ir vilas iš susikrautų pinigų, o vakarų visuomenės laimės koeficientas smunka žemyn, nepaisant laiko praleisto ant ankščiau minėtų specialistų kušečių. Vien amazon.com siūlo apie 70.000 skirtingų skaitalų/audiobookų savipagalbai ir laimei generuoti.  Paradoksalu, ar ne?  Jei norsviena technika būtų universali, visi lakstytumėm it mdma prikirtę. Deja, objektyvios laimės nėra.

Daug nušvitėlių drąsiai teigia, kad laimė, kaip ir kvėpavimas, yra natūralūs dalykai. Tačiau jei mokomės laimės, tai netruksime mokytis kvėpuoti (meditaciniai ir joginiai kvėpavimai kolkas tenesiskaito), ryti seiles, miegoti (miegoti jau mokomės, jei atsisakome piliulių).

Visa self-help industrija man primena pigią kinietišką prekę. Imkit kad ir šitą web’ą, arba štai šį. Neatsilieka ir Aurimas Guoga su savo sėkmės idėjom.  Šlykštu tarsi šaukštas cukraus iš ryto į burną.

Parašyčiau daugiau, bet reikėtų padirbt šiektiek, kad galėčiau susimokėt už laimės ir kvėpavimo trenerius. Juokauju, aišku.

Būkit laimingi.

Draugai ir prijaučiantys, arba šiaip protaujantys. Pasakykit man kas čia per velniava:

FireFox’as mielas lapiukas visuose webuose kažkodel panaikina tel nr prie kompaniju kontaktu. Su EI telefono numeris matosi ok. Keisčiausia, kad faxo numeriai kontaktuose matosi  abiejose naršyklėse. Check it your self:

No really, wtf? Pa’skype’inau protingam vyrui, patikrinom plugin’us, nieko įtartino nėra, o problema išlieka.Jei tikrini page source  telefono numeris yra, other ways nesimato. Kaikuriais atvejais net tekstas pasislenka ten kur tel nr buvo. Paselectinus - tuščia vieta, nėra jokių simbolių.

Tai va dabar tu man atsakyk: WTF?

Be to iš outlook’o mano parašo irgi dingo telefono numeris.

P.S. Paveikslėliai pasididina paklikinus.

Aš visiškai nesuprantu modernaus meno, galite už tai mesti į mane ar į mano daržą akmenį, pasigendu ten estetikos nors tu ką. Su postmodernizmu dar so so .. siurealizmas net gi patinka, tačiau kaikurios modernumo kryptys perkopia tam tikras ribas ir nužingsniuoja mylias užribiu. Net ir fluxus (tenesupyksta J.Mačiūno gerbėjai) man, kaip bičiulis mėgsta sakyti, “it’s fun, but is it art?” jausmus tesukelia. Tačiau aš apie kiek didesnį ekstremumo tašką kreivėje norėjau pasikalbėt su tavim, mielas skaitytojau. Kadangi jau Naujuosius metus sutikinėjau Londone, tai pasinaudojau proga apsilankyti Tate Modern, su tikslu pagaliau pavėpsot į Andy Warhol originalus, nes šitam diedui aš vistik turiu obsesiją. Bebrowsinant po tą jau modenumo meką su dearest ir bedžiūgaujant atradus darbus meninkų kurių pavardes teko girdėti dailės mokykloj aptikau tai ko dailės mokykloj manęs vistik nemokė - avangardistus Viennese Actionists. Kadangi turiu lengvą fetišą tokiems menininkams kaip Romain Slocombe, bei visai medical fetish fotografijos estetikai, tai labai jau užkabino akį, tik tos jau anksčiau minėtos estetikos neradau tiek kiek tikėjausi. Viennese Actionists praktikavo performancus praskiestus kūno skysčiais, gyvulių kūno dalim, krauju ir pabarstytus visai nesofistikuotu žiaurumu.

Tas barzdotas vyrytis kurį matei video yra Hermann Nitsch. Jis mėgdavo aukoti savo kūną menams tiesiogine prasme. Imk dar vieną jo saldainį su galvijjų vidurių įdaru..

O jei nori ir daugiau vaizdų ..

Visą šitą “meninį” reiškinį vertinu labiau iš socialines pusės ir tai man sukelia didelį antropologinį susidomėjimą. KODĖL? Kas verčia ilgabarzdį Hermaną manyt, kad pastarieji veiksmai yra pasigėrėjimo verti? Kas verčia publiką susirinkti stebėti kiaulės kraujo ir vidurių taškymosi ant nuogo moters kūno. Šokiravimo menas? Dabar jau nebepamenu kas man aiškino, kad viskas dėl laikmečio dvasios, žmonės ieškojo revoliucinės saviraiškos. Ar jie rado tai ko ieškojo karvės išmatose? Ką tu manai, intelektualusis skaitytojau?