BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Marazmologija’ kategorija

Death Death Death

2010-06-03

There are two news of the day that makes me feel somehow surreal, in a good way.

First one is countryside slaughter performed by Derrick Bird, who was a “quiet lad”.

Can’t help but think about scene from Michele Soavi’s masterpiece Delamorte Delamore, where  bored Francesco Dellamorte (lovely actor Rupert Everett) goes for some night time killing advised by the angel of death:

Pity I could not find the scene of street shooting.

Second headline from the morning newspaper just like a candy to morning coffee ->Steven Hill, porn star, killed 1 and stabbed 2 in L.A with sword. Awesomeness.

I really enjoy living in planet earth, it is interesting place.

Rodyk draugams

Darbai darbeliai

2010-03-01

Dabar nusprendžiau šiek tiek drastiškos dresūros inkorporuoti į savo everyday life, šiandien neisiu miegot kol nepabaigsiu apie tuos jau gėjus Sunsilk reklamoj rašyt. Kažkaip labai reikia persijungti į tą “nada Fedia” mode’ą. Nes, kiek atmintis neša, anksčiau nuveikdavau daugiau, o dabar regresas visame kame. Aišku, šito visiškai pointless post’o rašymas prasmės irgi nepriduoda, bet kažkodėl esu quite excited, kad mano sekanti savaitė prabėgs kaip posto iliustracija byloja. Kaip senais laikais, right kids? ;) However, reikės save palepint joga antradienį, fiction wrighting pamoka ketvirtadienį ir masažu penktadienį, jei visą kitą laiką darysiu tai kas pridera.

Rodyk draugams

Laimės paradoksas

2010-02-25

(Marškinėlius gali įsigyti čia)

Nesiek  rašliavos su to paties pavadinimo A.Guogos knyga. Tiesiog sutapimas.

Paskutinę savaitę keletui žmonių kartojau, kad nesuprantu kaip čia yra: šiuo metu knygynų lentynos lūžta nuo knygų apie tai kaip reikėtų gyventi, NLP, gyvenimo, laimės treneriai perka jachtas ir vilas iš susikrautų pinigų, o vakarų visuomenės laimės koeficientas smunka žemyn, nepaisant laiko praleisto ant ankščiau minėtų specialistų kušečių. Vien amazon.com siūlo apie 70.000 skirtingų skaitalų/audiobookų savipagalbai ir laimei generuoti.  Paradoksalu, ar ne?  Jei norsviena technika būtų universali, visi lakstytumėm it mdma prikirtę. Deja, objektyvios laimės nėra.

Daug nušvitėlių drąsiai teigia, kad laimė, kaip ir kvėpavimas, yra natūralūs dalykai. Tačiau jei mokomės laimės, tai netruksime mokytis kvėpuoti (meditaciniai ir joginiai kvėpavimai kolkas tenesiskaito), ryti seiles, miegoti (miegoti jau mokomės, jei atsisakome piliulių).

Visa self-help industrija man primena pigią kinietišką prekę. Imkit kad ir šitą web’ą, arba štai šį. Neatsilieka ir Aurimas Guoga su savo sėkmės idėjom.  Šlykštu tarsi šaukštas cukraus iš ryto į burną.

Parašyčiau daugiau, bet reikėtų padirbt šiektiek, kad galėčiau susimokėt už laimės ir kvėpavimo trenerius. Juokauju, aišku.

Būkit laimingi.

Rodyk draugams

Prokrastinacija ir Tales of Mere Existence

2009-11-19

Kuomet graužiu pieštukus, dairausi į kaimynus per langą, lygiuoju lapus ir skaičiuoju kiek kartų per minutę įkvepia miegodamas dearest, mane apima panika, kuri dažniausiai išteka ašarų latakais ir laikas būna galutinai iššvaistytas. Dažnai tikrinu elektroninį paštą, bet retai kam rašau laiškus. Žvilgčioju į telefoną ir einu parūkyt. Skaityt negaliu nieko, nes akys pagavusios pirmąją eilutę jau geidžia paskutinės. Visa tai sukelia isteriją.

Nusišypsau kai randu FB Kazimiero pashare’intą sekantį video:

Prokrastinacija būdinga bipolikams. It’s ok. Kaip to išvengti? O ištikrųjų tai niekaip..  Ir toliau elgiuosi sekančiai:

Tačiau bent jau atrandu dar vieną prokrastinacijos būdą.. tales of the mere existance. Su praktiniais patarimais ir labai nuotaikas atitinkančiais sakiniais.

Va taip ir eina gyvenimas pamažėle velniop. Tačiau kitais kartais seratonino lygis smegenyse nebūna pasiekęs kritinės ribos.

Labanakt.

P.S. Naktis yra geriausias metas neatidėlioti.

Rodyk draugams

Popietės mintis

2009-07-15

Štai kaip aš pasijuntu kai dauguma žmonių nusuka akis šalin po penkių minučių mano laimės teorijos paskaitos, nors nespėju pabaigt nė įžangos. Kasdien tarsi didelis zoologijos sodas aplink :) bet viskas gerai, geriau nei tu manai.

(Iš čia)

Jei kiti jaučiasi taip pat apie mane, tai vadinasi viskas uber :)

Rodyk draugams

That’s my diag-nonsence. What’s yours?

2009-07-10

Viskas prasidėjo nuo fraktalų ir muzikos. Fraktalinės muzikos, o gal muzikinių fraktalų. Ne tai svarbu. Sierpinskio trikampiai užvaldė mintis suskaidydami į mikroninę begalybę visą sąmonę/pasamonę/nesamonę.

- Are you floating in your inner universe again? - teiraujasi S. O vėliau su gailesčiu žiūri į mane kai mėginu išaiškinti, kad štai tas medis už ofiso lango turi matematinę formulę, bei suskaičiavus jo lapus tikrai gautumėm Fibonačio skaičių, nes viskas gamtoje, bei begalinėj visatoj yra dalis tos sumautos skaičių eilutės.

Tu ir aš? Mes taip pat turim savo matematines formules. Taip kad nėra čia vietos netikėtumo faktoriui, sėkmei, nesėkmei. Likimas? Likimas yra matematika. Funkcijos kreivė, o tu jos taškas, kuris net nepriartėja prie koordinačių centro ir yra vienas iš begalybės.

Taigi, adrenalino lygis kraujyje šokteli sukeldamas dizzy-tripy-spacy būseną. Blogiausia, kad šioms cunamio bangom skalaujant vidinius krantus, pagal kultūringo žmogaus elgesio dogmas, turiu jaustis kalta dėl savo būsenų, o puikioji šaunioji visuomenė turi teisę žinoti kas man yra. Ne, teisės į personal space’ą ar toleranciją čia nėra. Gyveni tarp žmonių - elkis kaip yra priimta ir standartizuota. Tada atsiveria Didžiojo Kanjono vertės tuštuma, tarp manęs ir jūsų, kuri linkus tik didėti lygiagrečiai laiko kreivei.

That’s my diag-nonsence. What’s yours?

Niekas nesako, kad miegas nusineš į kokį Happyfriendlystaną.

Užmerkiu akis jaukiai pasislėpus dearest glėby, bet penktojoj miego fazėj viskas vėl in action pilnu tempu.

Sapnų karalystės saulei užėmus poziciją pačiame mėlyno skliauto centre, mano tėvų namo galiniam kieme, šalia to kas liko iš abrikoso vyksta toks 60’s style baliukas, su home made vynu ir home made sausainiais. Aplink mano mokyklos laikų bičiuliai ir visų dalykų mokytojai. Net seksualusis fizikos genijus, kurio pavardę eskaluodavom kasdien po begalybę kartų. Tie, kurie buvo palikę žemės planetą iki duotojo laiko, Dievo malonės tvarka, buvo ten taip pat. Matyt kokia išimties tvarka sapnai visada kupini lavonų. Visoj gražioj scenoj trūko vieno vienintelio esminio elemento - gravitacijos. Tačiau, kaip visuose mano nemaloniuose sapnuose po adrenalino cunamių, gravitacijos nebuvo šaunioji šutvė visai nesureikšmino, tiesiog leido laiką įsikibę į sodo medžius, kurių šaknys buvo labai giliai įsiskverbę į planetos epidermį (ar epidermis gali būt gilus? :D ). Tik jų žodžiai iš burnų sklido ne oro vibracija, o materialiomis raidėmis, kurios kilo aukštyn sudarydamos sakinius. Ir viskas ką bandžiau visiems pasakyt buvo:

- Ei, su pasauliu kažkas ne taip!!!
- Graži diena, tiesa, brangioji ? Paduok man dar vieną eklerą, - lietuvių kalbos mokytoja su makiažo overdouzu ir Žemaitės kūrinių analizėm pedagoginio megztinio kišenėj perbraukė savo kaulėta ranka mano išsitaršiusius plaukus atkosėdama raides.

Tada atsibudau. Prisiekiu, dar niekada gyvenime neesu taip džiaugusis gravitacijos jėga.

Ar ir tu pasimeti savo sapnuose? Gal ką gero rasi toliau.

Rodyk draugams

Būti savimi

2009-06-19

Douglas Coupland rašė, kad visi sulaukia tam tikro amžiaus, kai nori pasprukti iš savo gyvenimo, nepaisant to kaip atrodo iš išorės ar kuo apsimeta. Žmonės tiesiog nebenori daugiau būti tuo kuo yra. Jie nori sustabdyt būties traukinį ir, pasiuntę velniop visus ir viską, išlipt. Tai universalus pojūtis, kurio neišveng-ė/s nei tas valkata prašantis monetų, kurį kasdien sutinki autobuso stotelėje, nei Didžiosios Britanijos karalienė. Vėliau Douglas Coupland tai vadina mid-twenties krize.

Ar tu nori pabėgti ?

Pripažink, kartais pasvajoji būti kuonors kitu, įsijauti į rolę, leidi kažkam kitam valdyti nuosavą kūną keletą dienų. Būti bet kuo, tik ne savim. Arba savim tuo kuris yra toks pat, kaip ir visi kiti, bet mažiau toks nei tu. Kitas tu, kuris turi puikų darbą, gerą būstą, tobulą šeimą ir tokiu išliks iki grabo lentos.

Niego blogo nėra būti tavimi, arba būti manimi. Galų gale gyvenimas yra visai pakenčiamas kitomis dienomis, tiesa? Tu sakai - išgyvensiu. Ramini savo aplinką, kad neverta jaudintis, kuomet vis dažniau įsmeigi žvilgsnį į dangų tarsi išgyvendamas akių kontaktą su būtybe gyvenančia ties Andromedos ūku. Viskas greit praeis. Gal tik padauginsi martinių gulėdama-s/a lovoj, ir eisi apsipirkinėt ebay vienuoliktą valandą vakaro, fone skambant Come away with me by Norah Jones , o ryte net neatsiminsi, kad bid’inai už tau visai nereikalingus daiktus ir už kelis baksus įsigijai karoliukais siuvinėtą staltiesę, prie kurios siuvinėjimo šešiamečiai Gambijos vaikai praleido keletą dienų, bei designer akinius, kurie tuo metu atrodė tarsi novokainas tuštuma apnuodytai sielai, bei visą galaktiką vintage’inių atvirukų dekoruotų Louis Wain katinais (savo beprotybei pabrėžti). Kam nepatinka atvirukai?

Smulkmenos mums padeda nebūt savim trumpam. Pripažink. Tam reikalui rankinėje visuomet nešiojuosi kaleidoskopą.

Tačiau juk kartais rytais, kai valaisi dantis ir netyčia paslapčiom užmeti akį į veidrodį - savęs neatpažįsti! Arba kai eidamas gatve pagauni savo atspindį baloje, vitrinoje, praeivio akiniuose. Tu neesi tu. Esi visų perskaitytų žurnalų, knygų, matytų filmų, savo draugų, radio laidų, praeities didvyrių, tėvų, kaimynų, tų šarmu spinduliuojančių nepažįstamųjų, kuriuos matei parke ant suoliuko ir t.t. koliažo reflekcija.

Būti savimi reikia daug drąsos. Nes juk nori, jog tave acceptin’ų.

Kita vertus o kas esi tu ? Kas esu aš? Ar sprendimai kuriuos priimi yra tavo, ar taip darai dėl kitų priežąsčių? Kodėl renkiesi šitą kvepalų rūšį? Kodėl skaitai šitas knygas? Ar dirbi darbą kurio norėjei? Ar žmonės su kuriais leidi laisvalaikį tau patinka ar būni su jais tik dėl to, kad juos pažįsti ir pažinti naujus žmones tau atrodo perdaug varginantis dalykas, nors iš tiesų jie tavęs visai nedomina?

Kažin, jei vieną rytą gerai trinktelėtum galvą į lovos kampą ir tave (arba mane) ištiktų amnezija, pamirštum viską ką skaitei, matei ir girdėjai, pamirštum kaip reikia gyvent ir ką apie tai galvoja kiti, pamirštum hopes & expectations ar tada būtum savim?

Turiu tau vieną patarimą, penktadienio proga:

Rodyk draugams

Apie Vietas ir Laiką

2009-06-15

(”Eternity impression”, Camera obscura, Edinburgh, Scotland)

Keletą dienų atgal sėdėjom su dearest St. Stephens Green parke ant žolės ir dorojom sušius iš M&S, kol lengvas vėjas vėlė plaukus ir mintis. Šiandien užsukau čia pat paskaityti šiek tiek D. Couplando ir, nepaisant to, kad salai neįprastai vasariška diena išviliojo visus dubliniečius lauk į parkus, skverus ir gatves, mūsų tądien eksploatuota vieta buvo tuščia. Atsisėdau, nusiaviau batelius ir ėmiau kojų pirštais skverbtis į žolės kilimą mėgindama iš augalų molekulių išsiurbti informaciją sugertą prieš kelias dienas.

Jei laiko nėra ir tos kelios dienos neįvyko, tai anadieniniai mes visdar esame čia, tos pačios žolės paviršiuje, dimensijoje, kurioje sekundės nejuda.

Keistas šiurpas perbėgo oda.

Mano significant other dabar už begalybės kilometrų vandens ir sausumos, visdar pakeliui tolyn nuo manęs, jau kelinta para (nors, in case planeta happened to be apvali, tai tolyn anksčiau ar vėliau tampa artyn), o šita žemė po manim, žolė, medis šalimais ir visa aplinka nepakitus. Aš keliom dienom senesnė ir mano atmintis talpina keliais MB daugiau informacijos nei tada, tačiau kai padedu delną ant žemės tiksliai toje vietoje (turiu fotografinę atmintį), kur laikiau tąsyk, mane apima begalybės jausmas.

Jei laikas yra tarsi tunelis ir mūsų projekcijos lėtai juo slinkdamos atsitinka laike vis kitu pavidalu, tai kodėl vistik mes vykstame laike, o ne laikas mumyse?

Įsivaizduok, jei tu, arba aš, tiesiog būtum sustingęs vienoje vietoje, o laikas vyktų tavyje.

Koma. Kartais apie tai galvoju. Alternatyva gyventi vidinėj galaktikoj, kai laikas vyksta tavyje. Begalo moderni būsena, modernesnė, net už plastiką, anksčiau prilygusi mirčiai, o dabar tiesiog kritinei būsenai.

O ką jei vieną dieną visa puokioji šaunioji žmonija imtų ir panirtų į šiltą ir jaukų niekur, o specialūs robotai prižiūrėtų visų mūsų, savo savyje tarpstančiųjų, vegetuojančius kūnus? Aš norėčiau miegoti šioje žolėje ir kad laikas vyktų manyje vėl ir vėl tos antradienio popietės ant žolės valgant sušius laiko tunelio atkarpoje.

Labanakt.

Rodyk draugams

Apie žmones

2009-06-11

Niekada perdaug nemėgau žmonių. Ypač lietingoje saloje. Dairydavausi į laikrodį vakarienių/vakarėlių metu ir mėginau išsisukti nuo draugiškųjų situacijų, tačiau puikiai jausdavausi minioje kai nereikėdavo su niekuo kalbėtis. Suplanuota depersonalozacija ir ištirpimas aplinkoj. Tų kuriuos galiu pakęs šalia savęs daugiau nei valandą per savaitę yra vos keli. Prefer’inu knygas ir mac’ą. Todėl mane erzina, kai žmonės su kuriais dėl vienų ar kitų priežasčių share’inam kurį laiką tą pačią patalpą mano, kad mums rekėtų eiti siurbčiot vyno kažkur. Nes.. jei mes eisim išgert kartu, mum reikės kalbėtis, o apie ką kalbėtis mes tikrai neturim. Taip, kad gal geriau prigriebkim dar ir žurnalų su knygom, imituokim bendravimą su vaizdinėm priemonėm, aptarinėkim šifro dydį Irish Times šešto puslapio dešinėje pusėje.

Žmonės turėtų palikti žmones ramybėje.

On the dark and gloomy side, kai atsiranda kažkas, ką galiu pakęs tiek pat kiek pati save ir su kuo galėčiau likti neribotam laikui negyvenamoj saloj tarp palmių, bei gi manęs neerzintų toks buvimas, tai į mūsų glaudų tarpusavio ryšį įsiterpia .. nei daug nei mažai.. visas supistas Ramusis vandenynas. Išleidau šiandien vyra į kitą pelkės pusę.. ir apsimetu Alisa stebuklų šalyje, skęstu savo inner galaxy, nekišdama nosies į čia ir dabar realybę, nes visai nenoriu su ja dealint. Taip ir palikim. Ir padirbkim šiek tiek, nes

.. it’s gona be ok @ the end. if it’s not ok it’s not the end ..

Rodyk draugams

Apie suvokimą

2009-05-15

Kartais tai kas tave erzina išties tavęs neerzina, o tėra aplnkybė ir katalizatorius, bet erzelio sukėlėjas ir priežąstis visai kitokia ir pašalinus priežąstį, anksčiau erzinusi aplinkybė nebekels rūpesčių ir nebeteks erzelio katalizatoriaus vaidmens tavo įstabiam gyvenime. Labai sveikintinas susigaudymo savo nuotaikose ir smegenų veiklos vingrybėse lygis, jei suvoki, kad ne plaukai susivėlę, batai nesiderina prie perlinių karolių, alga per maža, kolegos idiotai, gyvenimas nedžiugina, o paprasčiausiai miegot reikia po daugiau nei keturias valandas per parą savaičių savaites.

Su šiuo suvokimu save ir sveikinu.
Sprunku dabar savaitgaliui į Edinburgą su savo svajonių vyru. Šersim Nesę M&Ms’ais.

Rodyk draugams